MOKYMOSI TIKSLAI
- Susipažinsite su seniausiais lietuvių kalbos raštais.
- Aptarsite jų istorinį ir kultūrinį kontekstą. Išsiaiškinsite jų reikšmę lietuvių kultūros raidai.
- Nustatysite senųjų raštų ir dabartinės kalbos skirtumus.
STEBIME
1503 metais Strasbūre išspausdintame lotyniškame „Traktate kunigams“ (Tractatus sacerdotalis), kuris priklausė Vilniaus vienuoliams pranciškonams, ranka užrašyti lietuviški poteriai. Perskaitykite seniausią žinomą lietuvišką tekstą, o tada atsakykite į klausimus, atlikite užduotis.
Rankraštinis „Tėve mūsų“ tekstas
Tēve mūsų, kuris esi danguosu.
Švįskisi vardas Tavā. Ataiki
Tavā karalystē. Būki Tavā
valia kaip dunguj, teip žamēj.
Duonų mūsų visų dzienų duoki
mumus nū ir atlaiski mumus
mūsų kaltes, kaip ir mes atleidzame
mūsų kalciemus.
Neveski mūsų žalānu, ale mus
gelbēki nuogi visā piktā. Amen.
„Tėve mūsų“ iš šiuolaikinio maldyno
Tėve mūsų, kuris esi danguje,
teesie šventas tavo vardas,
teateinie tavo karalystė,
teesie tavo valia
kaip danguje, taip ir žemėje.
Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien
ir atleisk mums mūsų kaltes,
kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.
Ir neleisk mūsų gundyti,
bet gelbėk mus nuo pikto.
Amen.
- Lietuvos politinis elitas1 ir diduomenė XV a. pabaigoje nustojo kalbėti vien tik lietuviškai. Jie bendravo lenkiškai ir rusėniškai. Tuo tarpu didžioji šio krašto dalis, liaudis, tebekalbėjo lietuviškai. Po krikšto Bažnyčia siekė evangelizuoti žmones. Pasvarstykite, kodėl pirmieji lietuviški tekstai yra religiniai. Kas galėjo lietuviškus poterius užsirašyti paskutiniame lotyniškos knygos puslapyje?
- Kodėl malda „Tėve mūsų“ laikoma seniausiu žinomu lietuvišku tekstu?
- Žodis žala čia reiškia pagundą, piktybę, pragaištį. Kokių dar matote kalbos ypatumų šiame rankraštiniame tekste?
1 Elitas (pranc. élite – geriausias, rinktinis) – rinktinė įtakinga visuomenės dalis, kuriuo nors atžvilgiu išsiskirianti iš kitų socialinių grupių.
AIŠKINAMĖS
Raštijos tradicija Lietuvoje prasideda su krikščionybe, kai po krikšto (1387 m.) Bažnyčia ėmė skleisti žmonėms Evangeliją – Jėzaus Kristaus paskelbtą Gerąją Naujieną apie išganymą – ir rūpintis jų švietimu.
Lietuvių kalbos rašto užuomazgas galime sieti su XVI a. pradžia. Seniausiu žinomu lietuvišku tekstu laikomi lietuviški poteriai „Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“, „Tikiu į Dievą Tėvą“, ranka užrašyti paskutiniame lotyniškos knygos „Traktatas kunigams“ (1503 m.) lape.
Lapas iš XV a. vidurio prancūzų maldaknygės, kur pavaizduota Švenčiausioji Trejybė
Mokslininkai rado ir daugiau lotyniškų knygų, kurių paraštėse ar tuščiuose lapuose esama ranka padarytų lietuviškų įrašų. Šios knygos priklausė į Lietuvą atsikėlusiems vokiečių ir lenkų vienuoliams, kurie norėjo lietuvius išmokyti krikščionių tikėjimo tiesų. Taigi pirmieji lietuvių rašto daigai radosi Bažnyčios aplinkoje.
Palyginti vėlyva lietuviškos raštijos pradžia gali būti aiškinama tuo, kad senojoje Lietuvos valstybėje rašto reikmėms buvo vartojamos kitos kalbos. Politinis Lietuvos elitas ir diduomenė iš pradžių rašė raštus rusėniškai, vėliau lenkiškai ir lotyniškai. Todėl tarp Lietuvos raštijos paminklų gausu rusėnų, lenkų ir lotynų kalbomis sukurtų raštų. Visi senieji Lietuvos raštai, net ir rašyti nelietuviškai, yra labai svarbūs Lietuvos kultūrai. Jie liudija europinius ryšius ir Lietuvos kultūros europėjimą.
XVI a. Rytų Prūsijoje, dar vadinamoje Mažąja Lietuva, susiklostė itin palankios sąlygos atsirasti lietuviškajai raštijai. Protestantiška Prūsija, buvusi kryžiuočių valstybė, siekė plėsti savo įtaką ir skleisti protestantizmo idėjas vietos gyventojų kalba. Todėl vokiečių valdomoje teritorijoje, kur gyveno lietuvių, pradėtos steigti lietuviškos mokyklos, o bažnyčiose pamokslai buvo sakomi ir lietuvių kalba.
1547 m. Karaliaučiuje buvo išspausdinta pirmoji lietuviška knyga – Martyno Mažvydo „Katekizmas“.
1591 m. Karaliaučiuje išleistas Jono Bretkūno lietuviškų pamokslų rinkinys „Postilė“.
1706 m. išėjo Jono Šulco išverstos Ezopo „Pasakėčios“ – pirmasis grožinės literatūros (pasaulietinis) kūrinys lietuvių kalba.
Pirmoji spausdinta lietuviška knyga – iš lenkų kalbos Martyno Mažvydo išverstas liuteroniškas „Katekizmas“, 1547 m. išleistas Karaliaučiuje. Nors ji vadinama katekizmu, iš tiesų tai įvairiapusis 79 puslapių leidinys, atstojantis net keletą knygų. Be penkių dalių katekizmo – religinių, socialinių ir dorovinių pamokymų, knygoje yra elementorius ir 11 giesmių giesmynėlis su gaidomis. Taip pat pridėtos originalios dalys – lotyniška eiliuota dedikacija2 ir lietuviška pratarmė „Broliai, seserys“. Pastaroji laikoma pirmuoju lietuvišku eilėraščiu. Spėjama, kad „Katekizmo“ buvo atspausdinta 200–300 egzempliorių. Išliko tik du – vienas saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje, kitas – Lenkijoje, Torunės Mikalojaus Koperniko universitete.
2 Dedikacija (lot. dedicatio – paskyrimas) – knygos ar kūrinio pradžioje įrašyti autoriaus žodžiai, paaiškinantys, kam skirta ta knyga ar kūrinys.
Lietuviai rašė savita rašyba, kuri nebuvo originali. Jie pasinaudojo kaimynų lenkų ir vokiečių patirtimi. XVI–XVIII a. spaustuvėse naudotos dvejopos raidės – lotyniškos ir gotikinės.
1595 m. pasirodė Mikalojaus Daukšos iš lenkų kalbos išverstas „Katekizmas“, o 1599 m. – verstinė pamokslų knyga „Postilė“.
Praėjus kone pusšimčiui metų lietuviškos knygos pradėtos spausdinti ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK). Su protestantais rungtyniaujantiems LDK katalikams taip pat magėjo leisti lietuviškus raštus.
Pirmoji išlikusi lietuviška knyga LDK – tai lietuvių humanisto, katalikų kunigo Mikalojaus Daukšos iš lenkų kalbos išverstas jėzuito Jokūbo Ledesmos „Katekizmas, arba Mokslas, kiekvienam krikščioniui privalus“. Ji išleista 1595 m. Vilniuje. Į katekizmą M. Daukša įdėjo dvi giesmes. Tai pirmosios lietuviškos giesmės, išspausdintos LDK, ir kartu seniausios išlikusios lietuvių katalikiškos giesmės. Vis dėlto svarbiausias M. Daukšos darbas yra 1599 m. Vilniuje išleistas Jokūbo Vujeko pamokslų rinkinio vertimas iš lenkų kalbos „Postilė“, o joje – dvi paties M. Daukšos parašytos prakalbos. Viena prakalba yra lotyniška, kita – lenkiška, pavadinta „Prakalba į malonųjį skaitytoją“. Pastarojoje M. Daukša apibrėžė tautos sampratą. Šia teorija buvo pagrįsta lietuvių kalbos vartosenos ir jos rašytinės tradicijos įgyvendinimo būtinybė daugiakalbėje to meto aplinkoje. Lietuvoje per XVI a. jau buvo įsigalėjusios trys pagrindinės – rusėnų, lotynų ir lenkų – rašytinės kalbos tradicijos. Todėl įtikinti tautiečius vartoti lietuvių kalbą M. Daukšai buvo nelengva. Prakalba tapo išskirtiniu, istorinės reikšmės tekstu.
Vienas reikšmingiausių XVII a. lietuvių raštijos šaltinių yra dalimis išspausdintas (1629 m. ir 1644 m.) jėzuito, Vilniaus universiteto dėstytojo, Šv. Jonų bažnyčios pamokslininko Konstantino Sirvydo lietuviškų pamokslų rinkinys „Punktai sakymų“. Tai pirmoji originali katalikiška postilė, jos tekstus autorius pats išvertė į lenkų kalbą. K. Sirvydas turėjo retą iškalbos dovaną, pats kūrė žodžius įvairioms sąvokoms reikšti. Jo prozos kalba laikoma vienu raiškiausių senosios rašomosios lietuvių kalbos pavyzdžių.
ĮTVIRTINAME
- Perskaitykite M. Mažvydo „Katekizmo“ antraštinio lapo ištrauką ir atsakykite į klausimus.
Katekizmuso prasti žodžiai, mokslas skaitymo rašto ir giesmės dėl krikščionystės bei dėl bernelių jaunų naujai suguldytos. Karaliaučiuj VIII dieną mėnesies sausio metų užgimimo Dievo MDXLVII. Soli Deo gloria (lot. vienam Dievui garbė).
- Kaip manote, ar reikia specialaus pasirengimo norint perskaityti XVI a. rašytą lietuvišką tekstą?
- Prasti šiame tekste reiškia paprasti. Kokių dar matote neįprastų žodžių ar jų reikšmių? Išrašykite juos ir nurodykite jų reikšmes.
- Kokių kalbos sistemos ypatumų – neįprastų žodžių formų, žodžių tvarkos – pastebite?
- Susipažinkite su originalia eiliuota lietuviška M. Mažvydo „Katekizmo“ pratarme ir perrašos tekstu. Atlikite užduotis.
Knygelės
| Pačios bylo lietuvinykump ir žemaičiump |
| |
| Broliai, seserys, imkiat mani ir skaitykiat, |
5 | Ir tatai skaitydami permanykiat. Mokslo šito tėvai jūsų trokšdavo turėti, Ale to negalėjo nė vienu būdu gauti. Regėti to norėjo savo akimis, Taip ir išgirsti savo ausimis. |
10 | Jau nū, ko tėvai niekada neregėjo, Nū šitai vis jūsump atėjo. Veizdėkiat ir dabokiatėse, žmonės visos, Šitai eit jūsump žodis dangaus karalystos. |
| |
- „Katekizme“ autorius nenurodytas. M. Mažvydo autorystę žymi akrostichas3 – pirmosios eilučių raidės. Lotyniška autoriaus pavardė yra Masvidius. Iš pratarmėje esančių 6–13 eilučių pirmųjų raidžių sudėkite lotynišką jo vardą.
- Pasvarstykite, kam buvo skirtas „Katekizmas“.
- Pagrįskite, kad M. Mažvydas kreipiasi į visą lietuvių tautą, gyvenančią ne tik Prūsijoje, bet ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.
- Tekste teigiama, kad lietuviškos knygos atsiradimas ir žodžio skelbimas tautine kalba yra išskirtinis istorinis reiškinys. Raskite šias vietas.
- Išmokite šią ištrauką atmintinai.
- Remdamiesi akrostichu parašykite savo kreipimąsi, raginantį imtis kokios nors veiklos.
3 Akrostichas (gr. akros – išorinis, kraštinis + stichos – eilutė) – eilėraščio eilučių vienodose pozicijose (dažniausiai pirmosiomis raidėmis) įrašytas koks nors vardas, žodis ar posakis.
- Perskaitykite J. Bretkūno „Postilės“ antraštinį lapą ir atlikite užduotis.
Tatai esti
Trumpas ir
Prastas Išguldimas
Euangeliu sakomuiu
Bažnyčioie
Krikščioniškoie
[...]
Per Jana Bretkūna
Lietuwos Plebona.
- Palyginkite senaisiais rašmenimis ir dabartinėmis raidėmis užrašytus tekstus. Aptarkite rašybos skirtumus.
- „Lietuvių kalbos žodyne“ raskite žodžius prastas, liežuvis, išguldyti. Ką jie reiškia senųjų raštų tekste? Kokius kalbos sistemos pakitimus – neįprastų žodžių formų, žodžių tvarkos – atpažįstate?
APIBENDRINAME
- Nė vienas savo gyvenimo nebeįsivaizduojame be rašto. Mes skaitome ir rašome daug daugiau negu bet kada anksčiau gyvenę žmonės. Istorikų teigimu, nepažinę senosios istorijos nesuprasime šiandienos. Tad pasidomėkime, kada Lietuvos gyventojai pradėjo mokytis rašto.
Perskaitykite istoriko Alfredo Bumblausko mintis ir atsakykite į klausimus.
Neturime duomenų, iš ko galėjo mokytis rašto ankstyvųjų Lietuvos mokyklų mokiniai. Net negalime pasakyti, ar apskritai iš pradžių mokytasi rašyti, – gal tik skaityti iš katekizmų4. Vakarų Europoje raštui mokyti elementoriai atsirado tik drauge su spauda ir Reformacija. Anglijoje lotyniškas elementorius pasirodė 1491 m., angliškas – 1534 m. Šiuo požiūriu Reformacijos šalininko Martyno Mažvydo katekizmas (1547 m.) Lietuvos kultūroje yra tikras perversmas – jo sudėtinė dalis yra lietuviškas elementorius. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pirmasis elementorius, pasirodęs kaip katekizmo sudėtinė dalis, buvo išleistas taip pat reformatų, o katalikai elementorių išleido tik XVIII a. antroje pusėje.
(Ištrauka iš Alfredo Bumblausko „Senosios Lietuvos istorijos“)4 Katekizmas (gr. katēchēo – mokau) – knyga, kurioje glaustai išdėstyti krikščionybės pagrindai. Joje klausimų ir atsakymų forma pateikiama tikėjimo tiesos, sakramentai, credo – tikėjimo išpažinimas, Dešimt Dievo įsakymų ir malda „Tėve mūsų“.
- Reformacija – itin reikšmingas religinis, intelektinis ir socialinis judėjimas, XVI–XVII a. apėmęs veik visą Europą, siekęs reformuoti Katalikų bažnyčią ir katalikybės doktriną, lėmęs protestantiškųjų (evangelinių) bažnyčių kūrimąsi. Reformacija suskaldė iki tol vieningą Vakarų bažnyčią į katalikiškąją ir protestantiškąją. Kuri krikščionybės kryptis Vakarų Europoje ir Lietuvoje paskatino raštijos kūrimą tautinėmis kalbomis?
- Elementorius – mokymo skaityti pradžiamokslis. Mokantis skaityti, iš pradžių išmokstama slebizuoti, t. y. skiemenuoti, tarti garsų junginius, iš kurių paskui galima sudėlioti žodžius. Kodėl M. Mažvydo „Katekizme“ tuoj po pratarmės yra elementorius?
- XVI–XVII a. spaustuvėse naudotos lotyniškos Aa Bb Cc ir gotikinės raidės. Pažvelkite į pirmosios lietuviškos knygos elementoriaus puslapius aukščiau. Kokie čia rašmenys?
- Internete raskite labiausiai lietuvių kalbai nusipelniusių XVI a. asmenybių – M. Mažvydo, J. Bretkūno – biografijas. Išsirinkite svarbiausius jų gyvenimo bei veiklos faktus, apibendrinkite jų darbų reikšmę lietuvių kalbai, kultūrai ir parenkite pranešimą bendramoksliams.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"