Vytautas Mačernis
Vytautas Mačernis (1921–1944) – jauniausias labai vertinamas lietuvių poetas. 1944 m., artėjant frontui, žuvo nuo atsitiktinio sovietų armijos iššauto patrankos sviedinio skeveldros. Jam tebuvo 23 metai.
Dar mokydamasis septintoje klasėje, spaudoje paskelbė pirmuosius savo eilėraščius. Studijuodamas universitete, aktyviai dalyvavo jaunųjų literatų veikloje, skaitydavo eilėraščius literatūros vakaruose. Jo eilėraščiai nuorašais plito iš rankų į rankas, buvo ypač populiarūs tarp moksleivių, studentų.
V. Mačernio kūryboje kalbama apie jauno žmogaus dvasinius ieškojimus. Jo eilėraščiai parašyti nesudėtinga kalba, artima kasdieniam kalbėjimui. V. Mačernis laiškuose ir kūryboje jaunus žmones kviečia ieškoti, pažinti savo gyvenimo kelią, kelti sau aukštus gyvenimo tikslus, drąsiai ir su užsidegimu ginti vertybes.
VYTAUTO MAČERNIO LAIŠKAI
Laiškas Danguolei Jackevičiūtei
(ištraukos)
Telšiai, 1939 III 6
1
Dangute,
gal Tu supyksi, kad aš taip Tave vadinu, bet man tai labai patinka. Patinka dėl analogijos[išnaša: Analògija – daiktų ar reiškinių panašumas tam tikru atžvilgiu.], nes ir mane vienas žmogus vadina Vytuku. O tas žmogus yra mūsų kapelionas. Jis mane tikrai ir nuoširdžiai myli ir, nors mes ir ne giminės, labai manim rūpinasi. <…>
Aš norėčiau Tau kažką gero parašyti; parašyti taip, kad Tave suįdomintų[išnaša: sudomintų], suįdomintų ne tuščiai, bet pilnai ir prasmingai. Aš Tau norėčiau pasakyt ką nors iš savo svajonių, iš savo degančios jaunystės karščio valandų, iš savo vizijų ir tikėjimų. Aš esu didelis svajotojas ir fantastas, todėl daugiau gyvenu ateitim, tikėjimu, regėjimais. Mano gyvenimas yra degantis gyvenimas, kiek aš nedegu, tiek negyvenu, ir nedegančias dienas aš visai be gailesčio metu iš savo kalendoriaus lakštų ir jų visai nevertinu. Išorinio efekto neturiu, nesistengiu jo turėt; jei kada ką išskaitysi, tai tik mano akyse, viduj, išoriniai[išnaša: išoriškai] aš nieko neparodysiu. Vizija – tai mano turtas, svajonė – tai mano dabartis, praeitis ir ateitis. Be jų aš nieko neturiu, be jų daugiau nieko ir nenoriu.
2
Bet nemanyk, Dangute, kad aš tai rašau, norėdamas Tau užimponuoti[išnaša: daryti įspūdį], pasirodydamas, žiūrėk, koks aš, kiti tokie nėra. Susidomėk manim, aš įdomus. Ne tai aš Tau norėjau parašyti. Aš Tau norėjau parašyt, kad esu žemas žmogus. Aš esu žemas žmogus, nes turiu progos būt atidesniu[išnaša: atidesnis], esu menkas, nes matydamas save menku[išnaša: menką], nedarau nieko, kad pakilčiau. Jei žmogus yra silpnas, mato savo paskutinius žingsnius ir priekin pirmiesiems žingsniams, tai jis nekaltas, kad menku gyvena, menku šliaužoja[išnaša: menkas gyvena, menkas šliaužioja]. Jis nepramato tiršto rūko, jo neįstengia praskleisti. Jis yra vidutinis žmogus. Bet tas, kuris daugiau pramato, negu pasiekti gali, jau neturi būt menkas, jis tik didis tegali būti ir yra be galo menkas, jei taip nesistengia daryt, tokiu[išnaša: toks] nenori būti.
Lygiai toks aš esu. 10 sekundžių aš nusikelsiu į tokias sferas, kuriose tik arai teskraido, kitą 10 sekundžių aš krentu tiek žemai, kur jau nė šliužai nerėplioja. Tas amžinasis dualizmas kankina ir smaugia žmogų ir mėto jį lyg laivelį vandenyno vidury. Tikėk šventai, Dangute, aš nebūsiu vidutinis žmogus. Arba aš būsiu niekšas, kurį keiks padorūs žmonės, vadins išgama, arba „dvi mėlynos aro akys“ perskros tamsą ir siutimą, ir aš būsiu didis žmogus. Juokinga! Ar ne? Tu juokies! Bet taip bus, ne kitaip. Kompromisų[išnaša: Kompromı̇̀sas – susitarimas, abiem pusėms nusileidžiant.] ir vidurio aš nemėgstu. Arba visa, arba niekas, arba tamsa, arba saulė, arba beprotis, arba išrinktasis, arba viršukalnė, arba bedugnė.
<…>
3
Sakysim, Dangute, Tu matai: Gražiose lygumose, kurios kalvelėmis marguoja ir miškais keičiasi, ir į kurias meili saulė ugningai šviečia, gyvena šaunūs žemdirbiai ir šaunūs ūkininkai. Bet jie gyvena kalnų papėdėje. Rytą, kai pro kalnų sniegus pasirodo deganti saulė, iš savo šiltų gūžtų išbėga pagyvenęs kaimietis ir pasižiūri kalnų pusėn. Jis sužavėtas saulės patekėjimo. Iš pirkios durų pasirodo ir žmonos nesušukuota galva, greitai šalia tėvo atsiranda jo skaisčiaveidukai sūnūs ir dukterys, nejučiom pakyla ir šeimyna, ir visi išbėga pasižiūrėti tekančios saulės. Jie, sužavėti amžinųjų kalnų klegesio ir degančios saulės pavergti, nutaria palikt lygumas, nutaria palikt namus ir iškeliaut į viršūnes. Nutarimas visiems patinka, ir visi tam šventai pritaria. Bet štai ateina ir vidudienis, mūsų keleiviai dar neišsirengia; jie nori dar susitvarkyti, pasiimti kelionėn, bet pasiėmę per daug, pamato neįstengią viso su savim nusinešti ir turi grįžti atgal. Vidudieny pakyla baisi kaitra, gomurys džiūsta, nėra nė prasmės tokiu karštu metu keliaut į kalnus. Pagaliau ateina ir pavakarė. Mūsų kaimiečiai jau pamiršo apie kelionę ir ramiai gyvena pakalnės gyvenimą.
Tik štai staiga jų kaiman ateina mažas, paprastų rūbų ir nudulkėjęs keleivis. Jis pasėdi kaimo pavartėj ir vėl keliasi. Geraširdžiai žemdirbiai užklausia jo, ko jis čia dar toks niekad nematytas atėjęs, gal reikia sušelpt ir padėt jam. Šis keleivis trumpai atrėžia keliaująs pačion kalnų viršūnėn, keliaująs pamatyt saulės patekėjimo. Žmonės nustemba ir atkalbinėja: girdi, jau vakaras, greit sutems, nepasieksi, neprieisi, žūsi, o be to, iš vakarų kyląs vėjas, ateinanti audra, geriau rytoj jis nueisiąs, kada bus ramus ir giedras oras. Bet keleivis nepaklauso; jis lipa į kalnus, o žmonės jį atidžiai stebi. Ir jis štai atsiduria pačioje viršūnėje. Žmonių širdyse pabunda pavydo jausmas, visi staiga šoka jo pėdomis, bet štai iš vakarų atėjusi audra jį pagauna ir trenkia žemyn. Visi atsitraukia, nebebando lipt aukštyn, o bailiai slepiasi savo namų kampeliuose.
Aš šito vaizdo, Tau, Dangute, neaiškinsiu, suprask kaip nori, bet jį suprast vienaip ar kitaip turėsi.
4
Tai matai, nieko gero iki šiol neparašiau ir Tau nuobodu su manimi, tiesiog susikalbėt negalima. Bet Tu ir nesistenk susikalbėti, Tavo gyvenimas turi būt kitoks. Mano mintyse apie Tave visados liks šviesus atsiminimas ir jei man kada pasiseks įkopt pačion viršūnėn, Aš, pažiūrėjęs į slėnius, pamatysiu Tave, šventos žemės dukrą: ar tai gražų rytą Tave gražią šaltinėlin vandenėlio semtis einant[išnaša: einančią], ar tai linksmą su dainomis širdyje per laukus bebėgant[išnaša: bebėgančią]. Ir Tu nepakelk akių ir nežiūrėk kalnų viršūnėn, jei kartais pamatysi, tai nesuklyk, išvydus lyg žaibą keleivį dėl audros krentant žemėn.
Nedaug yra mergaičių, kurios mano mintyse užsilieka, ir nėra be Tavęs nė vienos mergaitės, kuri šviesiai degtų mano akyse. Aš tai nežinau kodėl, gal, kad Tu toli nuo manęs ir Aš iš tolo smulkmenų ar niekučių nematau, bet vis tiek pasitikėk mano intuicija, Tu esi tas, kas tinka mūsų Lietuvos slėniams ir laukams papuošti. Tai visa Tavo dieviška pareiga ir tikslas tai padaryti. Ir aš šventai tikiu, kad Tu tai 100 % padarysi.
5
Dangute, gal Tu mokysies Kaune, tai mes tada susitiksime. Aš turbūt, jei tik baigsiu gimnaziją, atvyksiu Kaunan, nors dar smarkiai abejoju, ką studijuoti. Jau nuo šito laiko aš Tau galėsiu, jei ir nepilnai, pasakyti Tavo klausiman: „Quo vadis, Vytautai“, atsakymą.
Kai turėsi laiko, rašyk!
Viso geriausio!
Vytautas
Aptariame tekstą
- Kodėl ir kaip laiško autorius teisinasi, Dangute vadindamas merginą, į kurią kreipiasi? Kas išreiškiama tokia vardo forma? [1]
- Koks noras skatina V. Mačernį parašyti šį laišką? [1]
- Kaip save apibūdina laiško autorius? [1]
- Kaip suprantate pasakymą „mano gyvenimas yra degantis gyvenimas“? [1]
- Kaip V. Mačernis aiškina, kas jam yra vizija, svajonė? [1]
- Nuo kokios minties V. Mačernis stengiasi apsaugoti laiško skaitytoją? [2]
- Kodėl V. Mačernis save vadina „žemu žmogumi“? Kaip jis aiškina šį pasakymą? [2]
- Išsiaiškinkite žodžio dualizmas reikšmę. Kodėl V. Mačernis jį vartoja? Kokias gyvenimo priešybes mini? [2]
- Kodėl „vidutinis žmogus“ V. Mačerniui yra neigiamas apibūdinimas? Kokią ateitį jis sau numato? [2]
- Dėl kokios priežasties V. Mačernio pateiktame pavyzdyje ūkininkai nutaria palikti namus ir iškeliauti į kalnų viršūnes? [3]
- Kuo baigiasi ūkininkų kelionė? Kaip jie jaučiasi pavakare? [3]
- Ko siekia į kaimą užklydęs keleivis? Kaip tai vertina kaimo žmonės? Koks keleivio likimas? [3]
- Kaip galima suprasti šį ūkininkų ir keleivio palyginimą? Kodėl Dangutei jį būtina suprasti? [3]
- Kaip V. Mačernis kalba apie save ir apie Dangutę, kuriai rašo laišką? Kokį vaidmenį gyvenime V. Mačernis skiria Dangutei? Kaip ją apibūdina? [4]
- Kokius planus dėsto V. Mačernis baigdamas laišką? Kaip jie susiję su Dangute? [5]
- Kaip pasikeičia kalbėtojo tonas laiško pabaigoje? Kodėl? [5]
Apibendriname
- Palyginkite kaimiečio ūkininko gyvenimą ir laiške aprašytą „vidutinį žmogų“.
- Kodėl V. Mačernis laiške pasakoja istoriją apie ūkininkus? Palyginkite laiške minimus ūkininkus ir Dangutę. Kuo jie panašūs ir kuo skiriasi? Kaip juos vertina laiško autorius?
- Ar pritariate V. Mačerniui dėl Dangutei priskiriamo vaidmens gyvenime? Argumentuokite.
- Kurie šio laiško ištraukų žodžiai leidžia manyti, kad V. Mačernis kalba nuoširdžiai?
- Ar, jūsų nuomone, su V. Mačerniu buvo paprasta bendrauti? Kodėl taip manote?
- Kiek metų buvo V. Mačerniui, kai jis rašė šį laišką?
Tyrimas
Sentencija „Quo vadis“
- Kuria kalba parašytas ir ką reiškia šis posakis?
- Ką reiškia žodis sentencija?
- Kada šis posakis vartojamas ir iš kur kilo?
- Raskite kūrinių, kurių pavadinimuose šis posakis vartojamas.
- Parenkite apie tai pranešimą ir perskaitykite jį bendraklasiams.
- Pabandykite apibūdinti Vytauto ir Dangutės santykius. Ką apie juos sužinote iš šio laiško ištraukų?
- Pasvarstykite, kodėl jaunasis poetas nekviečia Dangutės kartu kopti į kalnus.
Laiškas Pauliui Jurkui
(ištraukos)
Šarnelė, 1939 VIII 19
1
Mielas Pauliau,
mes buvom susitarę kas dvi savaites susirašinėti, pats tai įvykdei, tik aš to nepadariau.
Darbas dabar man! Kai pradėjom su šienu, tai dar ir tebevargstam su vasarojum. Čia, žiūrėk, sėdi ant mašinos, čia, žiūrėk, darbininkų ieškai, nė paskaityti, nei pagalvoti ar atsikvėpti jau nėra laiko. Rašei, kad protu mamai padėčiau, bet reikalinga ir fizinė jėga, ir darbo tvarkymas. Visa tai susideda man, o juk žinai, ne per stipriausias esu. Pagaliau neičiau, nedirbčiau, bet mažųjų broliukų ir mamos gaila. Tik vienas dalykas kamuoja mane, tai vargingas ūkininko gyvenimas.
<…>
2
Rašei apie naujus poezijos kelius. Maža dar aš apie juos tegalvojau, bet mano principas: rašyk, ką širdis sako. Jei turėsime jėgos, paskelbsime kovą snobams ir visiems tiems, kurie dėl mados rašo. Visiems dabar tinka paeiliuoti, bet skausmo, jėgų formavimo ir apvaldymo niekas nenori pakelti. Kad tik taip sau lengvai, pavėjui eiti, ir daugiau nieko. Aš kūrėjo pareigą statau šalia kunigo pareigos. Kuo blogu kunigu būti – geriau nebūti; kuo blogu rašytoju būti, geriau malkas kapoti. O pretenzijų dabar į rašytojus visi turi, tačiau rašytojo vargo visi kratosi. Rašytojas tai: nenumaldomas teisėjas kitiems ir sau, tai aukščiausio laipsnio moralinė asmenybė. Rašytojas turi būti šventas, tačiau niekad nepasitraukti iš purvinų žmonijos aikščių ir, visą tą purvą semdamas ir naikindamas, žmonijos aikštes švariom paversti. Poezija turi būti kelianti, tik ne už kaklo virvę užnerianti, bet žmogaus žingsnius palengvinanti. O tokią poeziją rašyti reikia būti amžinai degančiu, amžinai liepsnojančiu[išnaša: amžinai degančiam, amžinai liepsnojančiam]. Ramybė, pasitenkinimas ir geras, laimingas gyvenimas turi būti užmirštas. Kas šito kelio nebijo, tas gali stoti į skausmo didvyrių eiles. Tas kelias, tai vizionierių[išnaša: Vizioniẽrius – žmogus, keliantis naujas idėjas ir vizijas.] kelias: pirmyn ir aukštyn, nuolat geresniu žingsniu, taip ligi amžinybės. Už tai užmokesnio jokio nereikia, nes kas jau paėmė, tas nebevertas toliau eiti. Rašytojo vienintelis užmokesnis – tai amžinybė. Visa kita niekai. Jei minia siūlo, reikia atmesti, nes minia yra lyg tas vaikas, kurį tenka dažnai pabarti ir paplakti, kitaip jis bus pilnas kaprizų ir prisidarys sau nemalonių dalykų… Tai štai kokios mintys apie „naujus“ kelius. Kai susitiksim, arčiau pasikalbėsime.
3
Apie univerką[išnaša: universitetą] dar nieko tikro neišsprendžiau. Nežinau, kaip bus Kaune su kambariu. Būtų gera, Pauliau, jei aš galėčiau pas Tave nors porą savaičių pagyventi, o paskui gal susitvarkyčiau. Kai rašysi laišką, parašyk man apie tai. Prašymą greit paduosiu, nes Juozas jau čia. Baigiu, skubu kelionėn.
Vytautas
Aptariame tekstą
- Kodėl ir kaip V. Mačernis laiške pasakoja apie ūkininkų gyvenimą? [1]
- Apie kokius poezijos kelius kalba V. Mačernis? Kuo jie ypatingi? [2]
- Išsiaiškinkite, ką reiškia žodis snobas. Kodėl V. Mačernis jį čia pavartoja? [2]
- Kaip V. Mačernis supranta rašytojo vaidmenį? Su kuo ir kodėl jį palygina? [2]
- Kaip paaiškintumėte pasakymą „Rašytojas turi būti šventas, tačiau nepasitraukti iš purvinų žmonijos aikščių“? [2]
- Kodėl rašytojai pavadinami „skausmo didvyriais“? [2]
- Kaip supratote V. Mačernio žodžius, kad rašytojui jokio užmokesčio nereikia, rašytojo užmokestis – „tai amžinybė“? [2]
- Kaip apibūdinamas rašytojo ir minios santykis? [2]
- Kaip ir kodėl keičiasi kalbėjimo tonas laiško pabaigoje? [3]
Apibendriname
- Palyginkite ankstesniame laiške minimą keliautoją ir ūkininkus su šiame laiške minimais rašytoju ir minia. Kokioje vietoje šioje V. Mačernio sudarytoje sistemoje turėtų atsirasti jis pats: ir padedantis šeimai dirbti laukų darbus, ir projektuojantis poeto žygius?
- Kokias vertybes V. Mačernis iškelia ir gina savo laiškuose?
- Pasvarstykite, ar V. Mačernio samprotavimai apie rašytojo vaidmenį galėtų būti priimtini šiais laikais. Kurioms jo mintims pritariate, o kurioms – ne? Kodėl?
- Remdamiesi skaitytais laiškais, keliais žodžiais apibūdinkite V. Mačernį. Aptarkite, kaip skirtingiems adresatams jis atskleidžia šiek tiek skirtingas savo asmenybės savybes. Kurios jo savybės ryškios abiejuose laiškuose?
- Raskite laiškuose vietas, kuriose V. Mačernis su draugais aptaria buitinius asmeninius reikalus.
- Kas šiuose tekstuose rodo, kad tai laiškai?
Kuriame tekstą
Įsivaizduokite, kad gavote pirmą arba antrą V. Mačernio laišką. Parašykite trumpą atsakymą. Jame nebūtinai turite sutikti su laiško autoriaus žodžiais.
Kaip suprasti?
Renesanso epochoje atsirado naujo tipo eilėraštis, kurio forma patogi ne tik jausmams, bet ir apmąstymams išreikšti, – tai gana griežtus reikalavimus poetui keliantis sonetas. Jis dėliojamas kaip skirtingų temų, jausmų ar dvasinių būsenų sugretinimas, supriešinimas.
Yra du tradicinio soneto tipai. Vieną iš jų, kuriuo remiasi V. Mačernis, sudaro du ketureiliai ir du trieiliai.
RUDENS SONETAS
7
- Vidunaktį dažnai
Aš pabundu,
Kada keistai, keistai
Visuos namuos tylu,
- Ir aš nebežinau,
Kas daros su manim,
Bet man kaskart sunkiau
Tokiom naktim
- Išspręst gyvybės ir mirties lygtis
Su begale nežinomųjų.
Veltui aš laukiu: niekas man nepasakys,
- Atėjęs iš erdvių giliųjų,
Kodėl kas nors yra? Kodėl aš pats esu
Didžiausia paslaptis visatos slėpinių?
Aptariame tekstą
- Kokiomis laiko nuorodomis pradedamas eilėraštis?
- Kas atsitinka lyriniam subjektui? Kuo reikšmingas prieveiksmis dažnai?
- Kaip apibūdinami namai?
- Ką išgyvena vidunaktį pabudęs lyrinis subjektas? Kokią jo būseną atskleidžia ištartas žodis nebežinau?
- Antrame posme raskite tris įvardžius, rodančius, kad kalbantysis yra įsigilinęs į save.
- Kas leidžia manyti, kad ši lyrinio subjekto patiriama būsena intensyvėja? Kurie žodžiai tai ryškiausiai atskleidžia?
- Kokias „lygtis“ sprendžia kalbantysis? Kodėl jam parankus šis matematikos terminas? Kas šiame posme rodo, kad tai nelengva užduotis?
- Remdamiesi paskutine trečio posmo eilute, pasvarstykite, kaip galėtų būti sprendžiamos tos lygtys, jei „niekas man nepasakys“.
- Eilėraštis baigiamas dviem klausimais. Savais žodžiais persakykite šiuos klausimus. Ar jie papildo vienas kitą, ar prieštarauja vienas kitam?
- Kaip manote, apie kokias gelmes, iš kurių ateina visa, kas žmogų supa („kas nors yra“), ir iš kurių atsiranda pats žmogus („aš pats esu“), kalbama? Kodėl tai laikoma didžiausia visatos paslaptimi?
Apibendriname
- Apibendrinkite, kur, kada ir kokiomis aplinkybėmis lyrinį subjektą užplūsta eilėraštyje minima savijauta ir mintys.
- Kaip kalbantysis apibūdina save? Kuo jis ypatingas?
- Paaiškinkite, apie kokią visatos paslaptį kalbama. Kaip manote, ar tai iš tiesų yra didžioji visatos paslaptis?
- Pasvarstykite, kodėl niekas lyriniam subjektui negali patarti, kaip atsakyti į kylančius klausimus. Kaip vadinami tokio pobūdžio klausimai?
- Kokia pagrindinė eilėraščio mintis?
Diskusija
Ką reiškia žmogui kelti tokius klausimus, į kuriuos, kaip paaiškėja, nėra atsakymų? Kas šiuo atveju svarbiau: atsakymas ar pats klausimo kėlimas? Ar apskritai galima pažinti žmogų ir pasaulį iki galo? Ar esate patyrę panašių išgyvenimų? Kaip tuo metu jautėtės? Kur galima ieškoti atsakymų į tokius klausimus?
ŽIEMOS SONETAS
4
- Aš buvau visada per daug rimtas,
Man patiko tik vandenys gilūs.
Buvo siela dažnai susikrimtus:
Savimi ir viskuo nusivylus.
- Nepabūgęs gelmėn pasinerti
(Šito niekad lengvai nepamiršiu),
Iš gilių vandenų vieną kartą
Iškilau vėl į patį paviršių.
- Vėl niekingi dalykai patinka,
Greit sudūžtančių stiklo žaislų
Ieško blizgančios akys aplinkui.
- Vėl šiandien lengvapėdiškai myliu…
Nors tikrai, nemeluotai turiu
Sielą liūdną, skausmingą ir gilią.
Aptariame tekstą
- Kaip eilėraščio pradžioje lyrinis subjektas apibūdina save? Kaip suprantate pasakymą „per daug rimtas“? Tai teigiamas ar neigiamas savęs įvertinimas?
- Kas eilėraštyje yra tie „vandenys gilūs“? Prisiminkite septinto soneto paskutinį trieilį.
- Kaip jaučiasi lyrinis subjektas būdamas toks? Apie kokį dvigubą nusivylimą kalbama?
- Apie kokį vietos pakeitimą užsimenama antrame posme?
- Kaip apibūdinamas ir kaip vertinamas pasinėrimas gelmėn?
- Kuriuo gramatiniu laiku kalbama apie lyrinio subjekto patirtis?
- Antro posmo pabaigoje ir trečio pradžioje kartojamas žodis vėl. Kas pabrėžiama šiuo kartojimu?
- Kuriuo laiku prabylama trečiame posme? Ką galėtų reikšti šis laiko pasikeitimas?
- Koks šiuo metu yra lyrinio subjekto gyvenimas?
- Kaip apibūdinamas ir vertinamas gyvenimas „vandens paviršiuje“?
- Kaip ketvirtame posme kalbama apie meilę ir kaip ji vertinama?
- Kaip kalbama apie sielą? Su kuo ir kodėl ji supriešinama?
Apibendriname
- Kaip šiame sonete apibūdinamas lyrinis subjektas? Ką naujo, palyginti su anksčiau aptartu sonetu, apie jį sužinome?
- Su kokiais jausmais, nuotaikomis yra susijusi vandens gelmė ir paviršius? Kokiomis aplinkybėmis pajuntama gelmė pirmame aptartame sonete, kokiomis aplinkybėmis išnyrama į paviršių antrajame?
- Kas tekste rodo, kad į paviršių iškilęs kalbantysis vis dėlto labiau vertina vandenų gilumą?
- Jei vandenų gelmė yra vertybė, kodėl sonete tris kartus minimas žodis vėl: vėl iškylama į vandens paviršių, „Vėl niekingi dalykai patinka“, vėl lengvapėdiškai mylima? Ką tai atskleidžia apie lyrinį subjektą ir apskritai apie žmogiškąją prigimtį?
- Paskutinėse eilėraščio eilutėse lyrinis subjektas tarsi teisinasi. Kaip manote, kam ir kodėl jis nori pasiteisinti? O gal čia galima įžiūrėti ironiją?
- Gelmė ir paviršius – du kraštutinumai. Kas apie kraštutinumus ir „vidutinį žmogų“ kalbama V. Mačernio laiške Danguolei Jackevičiūtei – Dangutei?
Diskusija
Pasvarstykite, ar įmanoma žmogui suderinti tai, kas vadinama siela, giliu dvasiniu gyvenimu, ir tai, kas laikoma patraukliais, bet trumpalaikiais, lengvai dūžtančiais gyvenimo blizgučiais. Ar savo gyvenime esate pajutę, kad kada nors panirote į gelmes, nagrinėjote neišsprendžiamus klausimus, o paskui iškilote į paviršių?
- Perskaitytuose sonetuose gelmė yra vertybė, o cituotose laiškų ištraukose aukštumos yra vertybė. Kaip tai suderinti? Atkreipkite dėmesį, kad abiem atvejais kalbama apie tam tikrą atskaitos tašką: paviršių, į kurį iškylama, žemumas, nuo kurių lipama į kalnus. Ar galima tapatinti paviršių ir žemumas?
- Aptarkite, kaip laiškų ištraukose ir aptartuose sonetuose save suvokia, kaip prisistato laiškų autorius ir sonetų lyrinis subjektas.
- Palyginkite laišką Dangutei ir aptartą ketvirtą „Žiemos sonetą“. Kaip galvojama apie meilę? Kurioje – aukštybių, vidurio ar gilumų – plotmėje ji atsidurtų? Kaip vertinama meilė?
- Laiške Dangutei V. Mačernis kalba apie savo amžiną dualizmą ir tai, kad nemėgsta kompromisų ir vidurio pozicijos. Ar toks poeto savęs suvokimas padeda suprasti V. Mačernio laiškų ir poezijos dviprasmybes? O gal čia galima įžiūrėti ironiją?
- Kaip manote, ar V. Mačernį ir jo lyrikos subjektą galima laikyti vienišais žmonėmis? Kas V. Mačernio eilėraščiuose priešinga vienišumui? Kaip tai vertinama?
- Kuo neįprasta šiandien atrodo V. Mačernio kalba: kurių žodžių, formų nebevartojate? Ir apskritai, kaip manote, ar šiandieninio jauno žmogaus požiūriu V. Mačernis neatrodo pernelyg susireikšminęs? Perskaitykite daugiau V. Mačernio sonetų ir trioletų. Pasirinkite vieną labiausiai patikusį eilėraštį, išmokite jį atmintinai ir raiškiai padeklamuokite.
- Koks lyrinio subjekto paveikslas susidėlioja iš aptartų ir savarankiškai perskaitytų eilėraščių?
- Perskaitykite V. Mačernio žodžius, parašytus draugams ant jo paties nuotraukų, ir pakomentuokite jų turinį.
- Ką reiškia, kai žodis poetas rašomas kabutėse?
- Kaip V. Mačernį charakterizuoja toks merginai skirtas užrašas?
- Apskaičiuokite, kiek laiko buvo likę iki V. Mačernio mirties, kai jis rašė antrą fragmentą.
- Kaip suprantate V. Mačernio minties posūkį antrame fragmente? Ar pritartumėte jam?
Vytauto Mačernio žodžiai ant jo paties nuotraukų, dovanotų artimiems draugams
Diskusija
Kaip manote, ar jaunatviškas maksimalizmas, kraštutinumų siekis, jų išbandymas yra prasmingas? Argumentuokite.
Kuriame tekstą
Dirbdami grupėmis ar poromis, parašykite pasirinkto klasėje neskaityto ir neaptarto V. Mačernio soneto paaiškinimą ir surenkite jaunųjų šio poeto kūrybos tyrėjų konferenciją.
Rašydami apie V. Mačernio kūrybą:
- aptarkite kiekvieną pasirinkto soneto posmą;
- stebėkite lyrinio subjekto būsenas ir mintis;
- pakomentuokite laiko ir vietos nuorodas (nepamirškite, kad vietos keitimas rodo, jog lyriniam subjektui kažko stinga);
- išsiaiškinkite, kas eilėraštyje pasikeičia ir kaip tie pasikeitimai vertinami;
- apibendrindami savo skaitymą, paaiškinkite, apie ką šis eilėraštis, ką juo siekiama pasakyti;
- jei tai paranku, susiekite eilėraštį su kitais V. Mačernio eilėraščiais ir laiškais, išsakykite mintis, kurias sukėlė eilėraštis.
Susidarykite planą, kaip savo mintis komponuosite rašinyje. Apmąstykite, ką rašysite įžangoje, kiek bus dėstymo pastraipų, kokios jos bus, ką rašysite išvadose. Rašydami dėstymo pastraipas, galite pasirinkti du kelius: 1) aptarti kiekvieną posmą iš eilės (šis kelias nuoseklus, bet rašinys gali tapti nuobodus, nes neišvengiamai šiek tiek kartositės); 2) aptarti tik jums svarbius aspektus, padedančius paaiškinti eilėraščio mintis (tuomet jūsų atlikta kiekvieno posmo analizė liks juodraštyje, bet ją būtina atlikti, nes ji suteiks argumentų jūsų apibendrinimams).
Rašydami atkreipkite dėmesį į eilėraščio citavimo taisykles ir jo persakymą savais žodžiais.
Parašytą rašinį būtinai perskaitykite ir suredaguokite, t. y. ne tik ištaisykite rašybos ir skyrybos klaidas, bet ir žiūrėkite, ar aišku, ką norite pasakyti apie eilėraštį, ar mintys plėtojamos nuosekliai, ar jos aiškiai išsakomos, ar patys neprieštaraujate sau, ar kiekviena pastraipa atlieka jai plane numatytą vaidmenį.
Suredaguotus darbus perskaitykite garsiai ir argumentuotai įvertinkite vieni kitų tekstus pagal iš anksto aptartus vertinimo kriterijus.
Kaip suprasti?
Pradėdami pokalbį apie V. Mačernį, minėjome, kad jis yra lyrinis poetas. Ką tai reiškia? Kuo ypatingas lyrinis eilėraštis?
Vienas svarbiausių lyrikos bruožų – eiliuota forma. Tai rašymas trumpomis eilutėmis, kurios dažniausiai yra rimuojamos – pasikartoja eilučių pabaigos. Lyrinis kalbėjimas grindžiamas pasikartojimais: eilučių pasikartojimais, panašiu ritmu sudėliotais žodžiais eilutėje, garsų sąskambiais ir pan. Tačiau eiliuotai gali būti papasakota ir pasaka, pavyzdžiui, Salomėjos Nėries „Eglė žalčių karalienė“. Ši eiliuota pasaka vadinama poema, o tai epinis kūrinys. Jame yra aiškūs veikėjai, aprašomas veiksmas, jo vieta, laikas ir t. t.
Lyriniame eilėraštyje kalbama labai asmeniškai, lyrinio subjekto vardu. Šis kalbantysis, kaip mes jį dar vadiname, eilėraštyje perteikia savo jausmus, nuotaikas, svarstymus, dvejones. Eilėraštyje gali būti kalbama apie džiugią nuotaiką, gali būti dalijamasi skausmu ar išreiškiami prieštaringi jausmai, gali būti bandoma apibūdinti, nusakyti neįprastą savijautą.
Jeigu lyrinis eilėraštis turi siužetinio pasakojimo bruožų, galima kalbėti apie veiksmą. Bet dažniau lyrikoje kalbama apie nuotaikos kaitą, stiprėjančius ar silpstančius jausmus, kintantį vertinimą. Tuomet tikslingiau būtų vartoti vyksmo sąvoką. Pavyzdžiui, aptartuose V. Mačernio eilėraščiuose lyrinis subjektas kalba apie panirimą į vandenų gelmes, iškilimą į vandenų paviršių, dalyvavimą šventėje ir t. t. Šiam judėjimui apibūdinti parankesnė vyksmo sąvoka.
Aptartose V. Mačernio laiškų ištraukose ir jo eilėraščiuose poeto požiūris išreiškiamas trimis būdais: 1) laiškuose aiškinant draugams savo požiūrį į gyvenimą, tarpusavio santykius ir kūrybą įprasta kasdiene kalba, nevengiant griežtų sugretinimų („arba viskas, arba niekas“ ir pan.); 2) pateikiant pasakojimą apie ūkininkus ir keleivį laiške Dangutei – tai pasakėčią primenantis epinis pasakojimas; 3) eilėraščiuose kalbant apie panašius dalykus.
Pasakojime apie keleivį, kopiantį į kalnus, matome veikėjus, vietovės, laiko, veiksmo aprašymus: ūkininkų bandymas kopti į kalnus ir grįžimas atgal, keleivio pasirodymas, keleivio atkalbinėjimas, kad dabar kopti į viršukalnes pavojinga, keleivio kopimas, pasiekiama viršukalnė, audra, kuri nusviedžia keleivį žemyn. Visa tai būdinga epiniam pasakojimui, nes čia aprašomas veiksmas, aiškinamos veikėjų poelgių priežastys ir pasekmės. Dažniausiai tokiame, kaip ir šiame, pasakojime įvykiai stebimi iš šalies ir aiškiai vertinami. Skaitytojui neturėtų kilti abejonių, kad vienišas keleivis yra teigiamai vertinamas.
Lyriniame eilėraštyje taip pat gali būti kalbama apie kelionę, keliautoją, kopimą į viršūnes ar leidimąsi į vandenų gilumas, bet vaizdas fragmentiškas. Paminima viena kita detalė ir kalbama dažniausiai paties keliautojo vardu, todėl apie kai ką tik užsimenama, o kai kas paliekama skaitytojui pačiam numanyti. Eilėraštyje taip pat galima matyti keleivio judėjimą tarp kraštutinumų (pavyzdžiui, išnirimas iš vandenų gelmės į vandens paviršių), bet čia svarbu ne pasikeičiančių erdvių aprašymas, o kalbančiojo savijauta: kokius jausmus kelia buvimas gelmėje arba – o tai tas pats V. Mačernio kūryboje – vienišumas vidurnakčio tamsoje, kokie jausmai ir savęs vertinimai lydi apsilankius šviesioje šventėje. Juk išnirimas iš gilių vandenų ir patekimas į šventę būtų tas pat, kaip vienišo keliautojo atsisakymas kopti į viršukalnes.
Lyriniame eilėraštyje kalbama apie kokį nors stiprų, kartais netikėtą išgyvenimą, jausmą, tačiau jausmai gali būti ir sumišę, dviprasmiški, vienas kitam prieštaraujantys (pamenate, aiškindamiesi V. Mačernio kūrybą, vartojome žodį dualizmas). Lyrinis eilėraštis beveik visuomet yra svarstymas, ieškant žodžių, kaip pasakyti sunkiai nusakomus dalykus. Todėl juose kalbama lyginant, sugretinant, pasitelkiant perkeltines reikšmes, suartinant skirtumus panašiu žodžių skambėjimu ir pan.
Vytautas Mačernis (dešinėje) su Pauliumi ir Juozu Jurkais, 1940 m.
Kuriame tekstą
Kartais lyrinis eilėraštis rašomas ir prozos kalba. Prisiminkite kokią nors savo keistą, neįprastą savijautą ir pabandykite ją aprašyti. Savo jauseną palyginkite su kuo nors, ką žinote, apie ką esate skaitę. Žinoma, galite pamėginti ir paeiliuoti, sukurti eilėraštį (pavyzdžiui, sonetą arba trioletą).
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"