Kaip jau aptarėme, istorijos skirstymas į laikotarpius yra susitarimo reikalas. Esama ir netradicinių skirstymų į laikotarpius – tai darantys mokslininkai mėgina pagrįsti savo siūlomą modelį. Vis dėlto iki šiol yra įsitvirtinęs tradicinis istorijos periodizacijos modelis, sudarytas iš vieno priešistorės (próistorės) ir keturių istorijos laikotarpių.
Kiekvienas laikotarpis turi sąlygišką pradžią, ryškų įvykį, kuris ėmė keisti to meto žmonių gyvenimą arba jų pažįstamo pasaulio žemėlapį. Kartais istorijos laikotarpio pradžią ar pabaigą žymi ne vienas, o keli įvykiai ar reiškiniai. Tai ne klaida, paprasčiausiai panašiu metu įvyksta net keletas labai stipriai pasaulį keičiančių dalykų, todėl sunku pasirinkti tik vieną. Svarbu pasakyti, kad, prasidėjus naujam istorijos periodui, įvairios permainos nebūtinai vyksta visame žemyne. Pavyzdžiui, Renesansas prasidėjo ne iš karto visoje Europoje, o tik Itãlijoje. Ir tik vėliau pamažu išplito į kitus kraštus.
Susipažinkime su tradiciniu istorijos periodizacijos modeliu analizuodami duomenis 1.1 lentelėje ir laiko juostoje. Jose matysite, kokie įvykiai ar reiškiniai žymi laikotarpių pradžią ir pabaigą. Ir atminkite: vieno laikotarpio pabaiga yra kito pradžia.