Į šį sudėtingą klausimą buvo bandoma atsakyti jau labai seniai, bet tikslių atsakymų tikriausiai niekada nesužinosime (1 pav.). Senovėje žmonės, aiškindami juos supantį pasaulį, kūrė įvairius pasakojimus, taip pat ir apie viso pasaulio bei žmogaus atsiradimą. Jie manė, kad pasaulį ir pirmuosius žmones sukūrė dievai. Taip skirtingose religijose turime skirtingus pasakojimus, kuriuose galime rasti ir panašumų. Juose esama aiškinimų, jog žmonės buvo sukurti iš molio, akmens, vandens, medžio ar kitų medžiagų ir yra iš dalies panašūs į dievus (2 pav.). Kitaip senovės žmonės ir negalėjo aiškinti, juk tikėjo dievais ir neturėjo tokių mokslo teikiamų galimybių, kokias turime mes, XXI a. žmonės!
Krikščioniškai Europos kultūrai visuomet svarbiausias buvo senovės žydų Biblijoje užrašytas pasakojimas apie tai, kaip buvo sukurtas pasaulis ir pirmieji žmonės – Adomas ir Ieva. Biblijoje, arba Šventajame Rašte, sakoma, kad visas pasaulis, taigi ir žmogus, yra Dievo kūrinys. Pirmieji žmonės, vyras ir moteris, ne tik buvo šios kūrinijos viršūnė, bet ir niekuo nesiskyrė nuo dabartinių. Be to, jie buvo sukurti ne kaip gamtos dalis, bet kaip jos valdovai. Ilgus šimtmečius į klausimą, iš kur atsirado žmogus, buvo atsakoma remiantis šia Biblijos pasaulio sukūrimo istorija. Per amžius tai buvo tiesa, kuria nebuvo galima abejoti ir nebuvo abejojama.
Vis dėlto vystantis mokslui ir vis geriau pažįstant gamtos procesus imta kitaip vertinti šį pasakojimą. Anglų mokslininkas Čarlzas Robertas Darvinas (Charles Robert Darwin, 1809–1882), tyrinėjęs augalų ir gyvūnų evoliuciją (jų vystymąsi ir pokyčius per labai ilgą laiką), pasiūlė aiškinimą, kad dabartiniai žmonės ir beždžionės turėjo bendrus protėvius. Tai jis pagrindė savo knygoje Rūšių atsiradimas, pasirodžiusioje 1859 metais. Č. Darvinas buvo įsitikinęs, kad jo evoliucijos teorija turėtų paaiškinti ir žmogaus atsiradimą. 1871 m. kitoje savo knygoje Žmogaus kilmė šis mokslininkas paskelbė, kad žmonės ir primatai kilę iš to paties protėvio. Tai buvo vienas iš tų mokslinių darbų, kurie pakeitė ne tik žmonijos, bet ir paties pasaulio istorijos supratimą.
Taigi mokslas pasiūlė aiškinimą, kad žmogus per daug milijonų metų išsivystė iš gyvūnų protėvių. Žinoma, buvo sunku pripažinti, kad esame didžiųjų beždžionių (šimpanzių, orangutanų ir gorilų) giminaičiai. Daug kas nesutiko su Č. Darvino teorija ir šaipėsi iš jo idėjų – juk nesmagu pripažinti, kad nesi Dievo sukurtas, kad valdytum gamtą, o esi tik (nors ir tolimas) beždžionės giminaitis (3 pav.). Mokslo siūlomas paaiškinimas galų gale įtikins daugumą, o rastos pirmykščių žmonių palaikų liekanos leis atkurti apytikrę žmonijos pradžią ir žmogaus evoliuciją.
Babiloniečių epas Enuma eliš pasakoja apie pasaulio sukūrimą. Jame minimi Mardukas ir Ea yra vieni iš svarbiausių Mesopotamijos dievų. Juos dar sutiksite šiame vadovėlyje. Apie žmogaus sukūrimą epe rašoma:
„Kai Mardukas dievų žodžius išgirsta,
Širdis jo nusprendžia sukurti stebuklus.
Jis kreipiasi žodžiais į Eą,
Savo širdyje sukurtą planą jam atskleidžia:
„Aš kraują surinksiu ir kaulus sukursiu,
Aš padarysiu, kad atsirastų būtybė, jos
vardas tebus žmogus.
Aš sukursiu būtybę, žmogų,
Tebus jam užkrauti dievų darbai, o jie
patys tesiilsi!“
Biblijoje apie pasaulio ir žmonių sukūrimą rašoma:
„1Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę. 2O žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę, ir vėjas iš Dievo dvelkė viršum vandenų. 3Tuomet Dievas tarė: „Tebūna šviesa!“ Ir šviesa pasirodė. 4Dievas matė, kad šviesa buvo gera, ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos. 5Dievas pavadino šviesą Diena, o tamsą Naktimi. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, pirmoji diena. <...> 24Dievas tarė: „Tepagimdo žemė visų rūšių gyvūnus: galvijus, roplius ir visų rūšių laukinius gyvulius!“ Taip ir įvyko. 25Dievas padarė visų rūšių laukinius žemės gyvulius, visų rūšių galvijus ir visų rūšių žemės roplius. Ir Dievas matė, kad tai gera. 26Tuomet Dievas tarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą; tevaldo jie ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!“ 27Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos. 28Dievas juos palaimino, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams.“
Šventasis Raštas. Senasis ir Naujasis Testamentas, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2009, p. 27–28.
XX a. moksliniais tyrimais įrodyta, kad žmonijos istorija prasidėjo prieš maždaug keturis milijonus metų rytinėje Afrikoje, dabartinės Kènijos, Tanzãnijos, Etiòpijos ir kitų šalių teritorijose. Apie pirmuosius žmonių protėvius žinome visų pirma iš jų išlikusių palaikų. Taip pat archeologai rado jų veiklos pėdsakų ir jų naudotų įrankių. Mūsų protėvių skeletų dalių rasta labai mažai, daug klausimų lieka neatsakytų, tačiau radiniai, kad ir negausūs, leidžia susidaryti vaizdą, kaip viskas galėjo vykti ir kaip keitėsi žmogaus kūnas (5 pav.). O tolesni moksliniai tyrimai ateityje tikrai dar atskleis naujų, įdomių dalykų!
Vieni iš ankstyviausių žmonių protėvių, atsiradusių prieš maždaug 4 mln. metų, mokslininkų buvo pavadinti australopitekais. Jie buvo žemo, 120–140 cm, ūgio. Nors ir buvo visaėdžiai, maitinosi daugiausia augalais – lapais ir žole. Australopitekai jau mokėjo vaikščioti ant dviejų kojų – ši savybė pradėjo juos skirti nuo beždžionių (6 pav., palyginkite su 1 pav.!). Šiam gebėjimui atsirasti didelę įtaką turėjo sausėjantis klimatas. Kraštovaizdis darėsi vis atviresnis, su nedaug medžių, aukšta žole ir krūmais. Būtent tai paskatino būsimus australopitekus palengva atsiskirti nuo savo giminaičių beždžionių ir daugiau laiko praleisti ant žemės, kad rastų užtektinai maisto. O atsistojus ant dviejų kojų buvo galima greičiau pastebėti besiartinančius plėšrūnus, kas buvo didžiulis pranašumas siekiant išgyventi!
Laisvas rankas buvo galima lavinti ir gaminti vis sudėtingesnius įrankius. Tai savo ruožtu ypač skatino smegenų vystymąsi. Iš tiesų, per kelis milijonus evoliucijos metų žmonių išorė, bruožai, laikysena keitėsi lėtai, didžiausi pokyčiai vyko jų smegenyse. Manoma, kad australopitekai gebėjo artikuliuoti – skleisti tam tikrus garsus. Norėdami išreikšti savo jausmus, jie tikriausiai niurnėjo, kriuksėjo ir visaip kraipė veidą! Vis dėlto dar daug laiko turės praeiti, kol žmonės galės iš tiesų kalbėti ir garsų sistema išreikšti savo mintis ir jausmus. Kalbos atsiradimas bus vienas iš pagrindinių žmogaus evoliucijos lūžių. Kalba padės kurtis bendruomenėms, kurios dėl savo gebėjimo kalbėti ir susikalbėti galės lengviau įveikti sunkumus ir pavojus, spręsti iškilusius uždavinius ir plėtoti ryšius. O ką darytumėte jūs, jei staiga klasėje negalėtumėte bendrauti suprantamais sakiniais ir žodžiais?
Maždaug prieš 2,5 mln. metų toje pačioje Afrikos dalyje pasirodė pirmoji žmogumi pavadinta mūsų protėvių rūšis – sumanùsis žmogùs (Homo habilis). Jis buvo pavadintas žmogumi, nes mokslininkai yra tikri, kad jis sugebėjo pasigaminti ir naudoti paprastus akmeninius įrankius, iš pradžių skirtus daužti, o vėliau ir gremžti, ir pjauti. Nepamirškime, kad iš tų labai senų laikų išlikę akmeniniai įrankiai buvo tik dalis tuo metu naudotų įrankių. Jie buvo gaminami ir iš kitų medžiagų, pavyzdžiui, iš medžio ar kaulo. Kasdieniame gyvenime jie buvo taip pat svarbūs kaip ir akmeniniai, bet negalėjo išlikti iki mūsų laikų (7 pav.). Nors rasti akmeniniai įrankiai mums atrodo labai paprasti – tai buvo pati gamybos pradžia. Turime suprasti, kad tik dėl šių pirmų žingsnių ir bandymų šiandien galime naudotis ir didžiuotis naujausiais technikos laimėjimais. Be to, juk įrankius pagaminti nebuvo lengva! Šie seniausi žmonių įrankiai rodo mūsų priešistorės ir jos pirmojo laikotarpio – akmens amžiaus – pradžią.
Sumaniųjų žmonių gyvenimo liudijimų pirmiausia buvo rasta Olduvajaus tarpeklyje Tanzanijoje (8 pav.). Jie mokslininkams leido labai daug sužinoti apie šiuos pirmykščius žmones. Sumaniųjų žmonių kaukolės buvo didesnės, kaktos aukštesnės nei australopitekų, ne tokie stambūs žandikauliai, mažesni dantys, bet didesnės smegenys. Kaip ir australopitekai, šie ankstyvieji žmonės gyveno daugiausia savanose šalia vandens telkinių – upių ir ežerų. Čia buvo galima rasti daug įvairaus maisto. Sumanusis žmogus maitinosi ir mėsa, tačiau vis dar buvo maitėda, tai yra mito nudvėsusių gyvūnų mėsa ar žvėrių sumedžiotų gyvūnų likučiais. Būtent dėl šilto klimato ir dosnios gamtos šioje pasaulio dalyje galėjo gimti ir vystytis žmonija.
Ilgą laiką buvo manoma, kad tik žmonės geba pasigaminti ir naudoti įrankius ir kad tai yra vienas iš pagrindinių skirtumų tarp žmogaus ir gyvūno. Bet ar tai tiesa? Gal kai kurios beždžionės ir paukščiai taip pat tai sugeba? Paklauskite savo biologijos mokytojo arba paieškokite atsakymo internete.
Prieš maždaug 2 mln. metų Afrikoje pasirodė kita žmonių rūšis – stačiàsis žmogùs (Homo erectus, kai buvo suteiktas šis vardas, dar nebuvo žinomos senesnės rūšys). Ankstyviausieji pavyzdžiai buvo rasti prie Turkanos ežero Kènijoje. Šio stačiojo žmogaus ūgis siekė 170 cm ir apskritai jis jau buvo labai panašus į mus – jo skeletas nuo dabartinio žmogaus skeleto nedaug tesiskiria. Ir didėjantis smegenų tūris darė jį vis panašesnį į mus. Didėjant smegenų tūriui, vyko smegenų dalių darbo pasiskirstymas, vėliau leisianti žmogui abstrakčiai mąstyti ir kalbėti. Kaip ir kodėl tai vyko, mokslininkai tiksliai pasakyti negali. Tam įtakos gal turėjo ir tai, kad imta valgyti vis daugiau šviežios sumedžiotų gyvūnų mėsos, kuri buvo maistinga ir turėjo daug svarbių, vertingų gyvybei medžiagų. Smegenims vystytis padėjo ir kepta mėsa!
Būtent stačiasis žmogus, kaip rodo moksliniai tyrimai, buvo pirmasis, kuris išmoko naudoti ugnį. Nors ugnis ir nėra žmogaus išradimas, jos valdymas neabejotinai buvo labai svarbi naujovė žmogaus ir jo gamybos priemonių raidoje. Kada tiksliai tai įvyko, archeologams sunku pasakyti, tikriausiai jau prieš 1,5 mln. metų žmogus mokėjo ugnį saugoti ir naudoti. Taip pat nėra aišku, kada žmogus išmoko ją įkurti, bet greičiausiai prieš maždaug 150 000 ar 100 000 metų. Kaip pirmykščiai žmonės įkurdavo ugnį? Vienas iš pirmų ir paprastų būdų tikriausiai buvo trinti pagaliuką į medžio gabalą ar šaką. Taip įkurti ugnį lauke ir patys galėtumėte pabandyti (9 pav.).
Prijaukinus ir naudojant ugnį išties pasikeis visos žmonijos gyvenimas ir žmogus taps mažiau priklausomas nuo gamtos reiškinių. Ji švies naktį ir ilgins dieną, ji šildys žiemą ir ilgins vasarą, leis tyrinėti ir įsikurti urvuose. Jos karštis ir šviesa saugos nuo žvėrių. Be to, su ugnimi žmogus galės išgyventi ir šaltesnio klimato kraštuose. Maistą bus galima apdoroti – virti ar kepti, ir taip išvengti pilvo skausmų ir ligų. Ugnis taip pat padės gaminti geresnius įrankius – juos paaštrinti, pakietinti, o daug vėliau daryti ir iš metalo. Ji padės sukurti ir tvirtesnes žmonių bendrijas. Ugnis ir ugniavietė taps puikiu „virtimo žmogumi“ veiksniu, atskirsiančiu mus nuo gyvūnų. Ugnis kvies būti kartu, aplink šiltą ugniavietę susirinkusiųjų ryšiai stiprės ir šalia laužo liepsnos žmonės pradės kurti pasakojimus ir legendas, kurios bus perduodamos iš kartos į kartą.
Ant ugnies tikriausiai sugebėtumėte iškepti mėsos gabaliuką ar dešrelę, bet kaip išvirtumėte sriubą ar pagamintumėte troškinį, jei nėra nei puodo, nei keptuvės? Ką būtų galima tam panaudoti? Sugalvokite patys ar paklauskite tėvų. Juk jie protingesni už akmens amžiaus žmones!
Stačiasis žmogus taip pat buvo pirmasis žmonijos raidoje, kuris leidosi į ilgas keliones, paliko Afriką ir apsigyveno Europoje bei Azijoje. Kodėl jis keliavo? Tikriausiai dėl klimato kaitos – į šiaurę ginė užsitęsusi sausra ir poreikis rasti daugiau maisto. Kadangi daugėjo žmonių, reikėjo ieškoti naujų vietų gyventi ir galimybių prasimaitinti. Gebėjimas medžioti stambius gyvūnus ir naudoti ugnį leido stačiajam žmogui įsitvirtinti ir šaltesniuose kraštuose. Valgant daugiau mėsos stiprėjo raumenys, o jie ilgoms kelionėms tikrai pravertė! Taigi, nauji patyrimai ir išradimai šiems žmonėms leido prisitaikyti prie kitų, jiems naujų aplinkos ir klimato sąlygų (10 pav.).
Stačiojo žmogaus apgyvendintose teritorijose Afrikos rytuose apie 300 000 metų pr. Kr. pasirodė protingasis žmogùs (Homo sapiens). Šių seniausių šiuolaikinių žmonių smegenys labiau išsivysčiusios negu pirmtakų, o jų išvaizda tokia kaip mūsų. Tačiau šiuolaikiška ne tik jų anatomija, bet ir kultūra. Jie buvo labai išradingi ir, esame tikri, jau valgė žuvį! Prisitaikę prie šaltų ir sausų orų šie žmonės paskutinio ledynmečio pabaigoje ieškodami maisto pasklis po visą Europą, vėliau apgyvendins ir Lietuvõs teritoriją. Jie nukeliaus ir iki Azijos, pasieks tolimąją Australiją ir Ameriką (11 pav.). Laikui bėgant jie paplis visame pasaulyje, pakeisdami kitų pirmykščių rūšių žmones. Per ilgas keliones šiuolaikinių žmonių išvaizda keitėsi – keitėsi kūno sudėjimas, plaukų, akių ir odos spalva. Šiai žmonijos įvairovei didžiausią įtaką padarė klimatas ir geografinė aplinka.
Per savo klajones protingasis žmogus sutinka ir kitų rūšisų, kilusių iš stačiojo žmogaus. Europoje maždaug apie 40 000 m. pr. Kr. jis sutinka vadinamuosius neandertaliẽčius. Šie pirmykščiai žmonės taip pavadinti, pagal Neanderio slėnį (Vokietija), nes pirmąkart jų liekanų rasta būtent ten. Neandertaliečiai buvo sumanūs medžiotojai ir rinkėjai. Jie naudojo ugnį, statė paprastus būstus ir rengėsi kailiais, ir jiems jų tikrai reikėjo! Juk tuo metu didelę Europos dalį (taip pat ir dabartinės Lietuvos teritoriją) dengė stori ledynai. Taip buvo dėl ledynmečio, prasidėjusio prieš maždaug tris milijonus metų. Europa tada atrodė visai kitaip, buvo pilna mamutų, gauruotųjų raganosių, avijaučių ir kitų stambių gyvūnų, prisitaikiusių prie šaltų ir atšiaurių orų.
Ilgą laiką manyta, kad neandertaliečiai nebuvo labai protingi, dažnai buvo įsivaizduojami kaip laukiniai, grubūs žmonės. Tačiau archeologiniai tyrimai atskleidė ir vis dar atskleidžia tikrą neandertaliečio veidą. Taip, jie buvo už mus žemesni ir masyvesnio sudėjimo (12, 13 pav.), ne tik fiziškai stipresni ir, tikriausiai, ištvermingesni, bet turėjo ir savo dvasinį pasaulį. Žinome, kad neandertaliečiai laidojo savo mirusiuosius ir kartais kapus puošė gėlėmis. Mirties suvokimas ir bandymas ją suprasti galbūt yra vienas iš didžiausių neandertaliečių įnašų į žmonijos vystymąsi. Nors jų kapai be jokių įkapių, neandertaliečiai jau nešiojo papuošalus iš kriauklių ir žvėrių dantų. Be to, jie pirmieji naudojo akmeninius įrankius, sudarytus iš kelių dalių, suklijuotų bitumu – kalnų derva! Naujausiais mokslinių tyrimų duomenimis, neandertaliečiai paliko ir pirmuosius mums žinomus dailės kūrinius. Manoma, kad neandertaliečiai mokėjo ir kalbėti, nors jų kalba tikriausiai buvo daug paprastesnė nei dabartinių žmonių.
Abi šios grupės, šiuolaikiniai žmonės ir neandertaliečiai, susitikusios ir kovojo, ir bendravo, ir susilaukdavo bendrų palikuonių. Mokslininkai išsiaiškino, kad mes, Europos ir Azijos žmonės, turime vidutiniškai nuo vieno iki dviejų procentų neandertaliečio genų. Turime būti jiems dėkingi, kad mūsų kūnai geriau pritaikyti gyventi šaltesniuose kraštuose! Vis dėlto neandertaliečiai pamažu išnyko prieš maždaug 30 000 metų ir šiandien visi esame protingųjų žmonių palikuoniai (14 pav.). Iš senųjų šiuolaikinių žmonių paveldėjome gebėjimą kurti sudėtingus įrankius, drabužius ir dailės kūrinius, bendrauti turtinga kalba, dirbti kartu ir dalytis įvairiomis puikiomis idėjomis.
Kas lėmė, kad būtent protingasis žmogus išliko, nugalėjo kitus ir tapo vienintele žmonių rūšimi? Mokslininkai negali tiksliai atsakyti į šį klausimą, bet tikriausiai geriau išlavinti protingojo žmogaus sugebėjimai bendrauti ir bendradarbiauti, tvirtesni tarpusavio ryšiai buvo vieni iš svarbiausių veiksnių, paskatinusių šiuolaikinius žmones įsigalėti, o neandertaliečius išnykti. Taip pat išradingumas, vaizduotė, gebėjimas planuoti ir strateginis mąstymas, būdingas ir mums, leido protingajam žmogui įsigalėti. Neandertaliečių kūnai buvo geriau prisitaikę prie šalto ir atšiauraus klimato, o orams šiltėjant šiuolaikiniams žmonėms tapo lengviau gyventi. Kaip visada, kai kalbama apie tolimą praeitį, mokslininkai neturi galimybių rasti aiškių ir paprastų atsakymų į visus klausimus. Gal jūs ateityje sugebėsite atsakyti į kai kuriuos iš jų?
Pasirinkite vieną pirmykščių žmonių rūšį ir pristatykite ją klasės draugams parengę stendą pagal šį planą:
Kuri žmogaus sukūrimo teorija jums priimtiniausia? Kodėl? Atsakymą pagrįskite.
Žmogaus evoliucija
Pasirinkite failus, kuriuos norite pridėti. Palaikomi formatai yra txt, html, htm, pdf, odt, odp, ods, xls, xlsx, ppt, pptx, pps, doc, docx, rtf, png, jpg, jpeg ir gif.
| Vardas | |
|---|---|
| pašalinti |
Svarbu! Nuorodos turi prasidėti „http://“!
Opiq naudoja esminius slapukus, kad mūsų svetainė veiktų, padėtų užtikrinti jūsų saugumą, analizuotų naudotojų sąveiką ir pagerintų vartotojo patirtį.
Slapukas yra mažas failas, kuris siunčiamas iš vartotojo kompiuterio į svetainės serverį. Jame pateikiama informacija, reikalinga svetainei veikti, taip pat informacija apie vartotoją ir jo nuostatas.
Dauguma slapukų yra būtini „Opiq“ veikimui. Galima atmesti analitinius slapukus ir tokiu atveju jūsų naudojimo duomenys nebus naudojami Opiq paslaugoms kurti ir tobulinti. Skaityti daugiau