1
Žmonės sako, kad dabar vaikai sunkūs, o mano sunki mama. Tiesiog nesugyvenama. Viskas jai kliūva: palaidi mano plaukai, – sako, kaip urvinio žmogaus, ilgas mažojo piršto nagas, – sako, žiūrėk, kad akių kam neiškabintum. Pernai mano sijonas buvo jai per trumpas, šiemet – ištįsęs. Sako, kad per anksti mados vaikytis, o man jau trylika metų. Žiemą vis tikrina, ar užsimoviau šiltas kelnaites. Ir pieną liepia gerti. Virintą. Su greimais[išnaša: Grei̇̃mas – plėvelė ant virinto pieno.]. Gali sprogti iš padūkimo. Kad turėčiau tėtę, viskas būtų kitaip. Bet neturiu. Jis gyvas, tik paliko mudvi seniai, o aš jo beveik neprisimenu ir iš nuotraukos tepažįstu: jaunas, aukštas, šviesiaplaukis. Aš paveldėjau jo ūgį, jau dabar lygi su mama, o sako, kad būsiu kaip apynių kartis. Dėl ko jis mus paliko, aš nežinau. Bet mano klasėje daug tokių pusnašlaičių. Gal mama ir jį vertė pieną gerti? Klausiau mamą ne kartą, bet ji atkerta: čia suaugusiųjų dalykai, paūgėsi, suprasi. Paūgėjau – ir vis vien nieko nesuprantu. „Charakteriai nesutiko“, – tiek mama teprasižiojo. O kad man tėvo reikia – nėmaž nerūpi. Gal aš norėjau, kad tėvas mane iš darželio namo parsivestų, kad slidėmis su manim važinėtų (mama neturi laiko), kad plaukti išmokytų, kad uždavinį už mane išspręstų, kad ledų penkias porcijas nupirktų, – kad būtų toks kaip visi geri tėvai. O ką aš prie mamos mačiau? Nieko nemačiau. Vakarais užrišdavo man akis, kad miegočiau, nes ji ilgai šviesą žibindavo. Mokėsi. Pirma reikėjo mediciną baigti – mano mama vaikų gydytoja, o dabar reikia disertaciją[išnaša: Disertãcija – mokslinis darbas, atliekamas ir rašomas tam tikros srities mokslų daktaro laipsniui gauti.] apginti. Kam reikia tos disertacijos, aš nežinau, gal tik jai pačiai, nes man jos nereikia. Ji suėda visą mamos laiką, mama irzli, nepakanti ir niekur negali su manim nueiti. Ir pas mus niekas neateina. Tik kelios mamos draugės gydytojos. Daugiausiai senmergės. Gydytojos neturi laiko ištekėti. Niekados nebūsiu gydytoja. Kai aš buvau antroje klasėje, pas mus lankydavosi toks Jonas. Sėdėdavo kaip pabučiuotas, kažką pliurpdavo, kavą gerdavo. Jam tai mama, būdavo, turi laiko. Ir šypsosi nuo ausies lig ausies. „Na, palūkėk, išgraušiu aš tave“, – manau sau. Per Moters dieną atėjo su trim rožėm (cha cha, kiek rublių paklojo gėlių turgelyje!) ir saldainių dėžute. Pabučiavo mamai ranką (cha cha, kaip kine!), o aš nustumta, nereikalinga rengiu pamokas prie atlošiamo sekcijos stalo. Žinoma, nieko nerengiu, tik klausausi, ką jie kalba. O į sąsiuvinį didelėmis raidėmis rašau: Jonas balvonas, Jonas balvonas... Pagaliau toptelėjo tam balvonui į galvą, kad kambaryje esama dar vieno gyvo daikto, ir priėjo prie manęs, ir pakišo saldainių dėžutę. Aš kapt ir įkandau jam į ranką. Oi, kiek triukšmo, mama liepė atsiprašyti, aš – nė už ką, tegu mane gabalėliais sukapoja. Mama aprišo jam ranką (tartum koks pasiutęs šuo būtų įkandęs), ir jis išsinešdino visiems laikams.
2
– Tu bjauri mergiūkštė! – šaukė tada mama. – Visai į tėvą nusidavusi! Egoistė, lepūnė ir kandžiojiesi kaip Aidas.
O Aidas – toks šuo, buldogas, gyvena virš mūsų ir staugia nuo devynių ryto iki šešių vakaro. Mat šeimininkas palieka jį vieną. O kai grįžta po darbo, vedasi pasivaikščioti. Tai pirmas šuo, kuris nenori su manim draugauti ir šiepia dantis, kai bandau jį paglostyti. Jis neduoda mamai miegoti po naktinio budėjimo, jis mamą iš galvos varo. Vadinasi – aš kaip Aidas! Gerai, tebūnie. Bet Jonas balvonas daugiau neperžengė mūsų slenksčio. Išgrūdau. Mama mane taip pat išgrūda, kada tik netingi. Mažą išveždavo vasarai su darželiu į Valãkampius. Tūnodavome ten kaip beždžioniukai, nosis įbedę į tinklinį aptvarą, laukdavome, kada tėvai pasirodys. Trečiadieniais ir šeštadieniais. Kitų vaikų, jei ne mama, tai tėtė ar močiutė, o kartais ir visas erzelynas suvažiuodavo su pyragais, apelsinais, saldainiais, o mano mamai – vis egzaminai ar budėjimas, tiek ją tematysi. Šniurkščiok sau po antklode, kol užmigsi. Oi, juodos darželio dienos! Nuo pailgintos dienos mokykloje su rėksmu išsiprašiau. Negaliu maltis kiaurą dieną su tais pačiais vaikais. Triukšmas toks, kad, jeigu kas ramesniu balsu į mane prabyla, aš negirdžiu. Pagausinau mūsų kieme būrį vaikų „su rakteliu ant kaklo“. Šitaip vadinasi mūsų karta. Mama sako, dar nežinia, kas iš mūsų išaugs. Kas išaugs, tas, bet mes daugiau matėme gatvėje ir kieme, negu sužinojome iš knygų.
3
Vasarą mama išgrūda mane į poilsio stovyklas Ežerėliuose ar Giruliuosè. Gerai ten, visko gana, ir žaidimų, ir draugų, ir laužų su programomis, bet vakare niekas neapkloja, neapkamšo ir „labanakt“ nepasako. O kartais reikia. Įdomu, kaip šįmet mama nusikratys manim. Į poilsio stovyklą nebevažiuosiu. Ir į turistinį žygį ne. Pjaus man glandas, nes dažnai angina sergu, o po to reikia labai mane pri-žiū-rė-ti! Nes sąnariai, nes širdies ūžesiai – vis nuo tų glandų. Įdomu, kas ir kaip mane pri-žiū-rės, jeigu mamai reikia važiuoti į Kijevą, į kursus. Trims mėnesiams! Kai sužinojau, prapliupau juoktis.
– Tave linksmina žinia, kad aš išvažiuoju? – paklausė mama.
– Ne, tik aš maža sakydavau tokias eiles darželyje: „Žydi Kivėje kaštonai.“ Niekaip nemokėjau ištarti „Kijeve“...
Įdomu, ką mama su manim darys?
4
Ir va – staigmena! Ateina laiškas nuo tėtės (gal pirmas per šimtmetį), o jame parašyta: „Nijole (toks mano mamos vardas), turiu į Tave prašymą. Mudu su žmona praleisime atostogas Palangojè ir mielai paimtume Jovitą (vadinasi, mane!). Man rodos, jai laikas su tėvu susipažinti ir pabendrauti, o ir mano žmona maloniai ją kviečia. Manau, kad tu pasielgsi protingai ir blaiviai, kaip anuomet, kai mūsų keliai išsiskyrė. Pranešk, kada ir kur galiu Jovitą pasiimti. Atvažiuosiu mašina.“
Susipažinti? Pabendrauti? Su tėvu? Su mašina? Ak, mama! Ir aš puoliau jai ant kaklo. O, kad ji pasielgtų protingai ir blaiviai!
– Tu labai nori? – paklausė mama ir karčiai nusišypsojo. – Tikiuosi, sugebėsi ten išsiskalbti savo drabužėlius, susitvarkyti ir susiadyti puskojines, kad jai neįsipyktum. Ir nebūsi akiplėša.
– Ak, mam, sugebėsiu. Ir būsiu kaip angelas. O kam – jai? Tai tėtės žmonai? O kaip man ją vadinti?
– Nežinau. Tėtė tau patars. Jis nebuvo blogas žmogus. Klausyk jo. Norėčiau, kad judu susidraugautumėt. Kiek girdėjau, jis daugiau vaikų neturi. Tu ir jam vienturtė, kaip ir man. Užtat ir prisiminė.
– O kas ji man? Pamotė?
– Ne, kodėl gi? Jei būčiau mirusi, tada ji būtų pamotė, bet tai neįžeidžiamas vardas. Tik pasakose pamotės piktos, o gyvenime esti labai gerų. Ne, ne, pamote jos vadinti nedera.
Praminiau ją „mapote“. Kaip Voverytė iš pasakos, kuri nežinojo, kas tai yra pamotė.
5
Viskas dėjosi nuostabiai sklandžiai – pagal planą. Operavo mane mamos draugė, po to rijau springdama grietinėlę, kad tik greičiau gaučiau pamatyti tėtę – mama jau buvo ten, „kur žydi Kivėje kaštonai“, o manęs pasiimti atvažiuos tėtė, tėtė, tėtė... Vis puldinėjau prie ligoninės lango, spėliodama, kokia bus jo mašina. Gal balta kaip plakta grietinėlė, gal raudona kaip virtas vėžys, gal mėlyna kaip rugiagėlė. Labiausiai norėjau, kad būtų balta ir kad visa klasė matytų, kaip aš sėdu tartum kokia princesė į savo tėvo mašiną, tiuliais šluodama asfaltą. O kam tie tiuliai? Dėl gražumo. Dureles atveria aukštas, lieknas blondinas, ir visos man jo pavydi... Atsitiko kitaip. Mašina buvo žalia kaip žiogas, o tėtė ne toks jau lieknas ir ne toks jau blondinas, nes poplikis, bet vis dėlto – mano tėtė. Tikrų tikriausias.
6
Iš pradžių kalba mums nesimezgė, tėtė tik klausinėjo, o aš atsakinėjau „taip“ arba „ne“, bet paskui įsikalbėjom apie mano klasę, pažymius, mokytojus, baseiną, atostogas, ką aš mėgstu ir ko ne – nejučiomis daug ką jam papasakojau. Tik apie mamą jis nieko neklausinėjo, o aš apie Mapotę. Pasigyriau, kad mama rašo disertaciją, nes juk ne kiekviena mama rašo.
– O kam? – paklausė tėtė.
– Reikia, – atrėžiau. – Bus mokslų kandidatė ir gaus dešimt rublių daugiau algos. Ir daugiau žinos. Apie vaikų inkstus.
Tėtė nusišypsojo. Gal jam patiko, kad mama gaus didesnę algą. Nes alimentų[išnaša: Alimeñtai – lėšos, kurias pagal įstatymą tėvai moka vaikams išlaikyti.] mamai jis už mane nemoka. Mama sako: „Nereikia man jo pinigų, aš pati savo vaiką užsiauginsiu.“ Tėtė net siuntė jai paštu pinigų, o ji grąžino. Aš jau minėjau, kad mano mama – sunki mama. O juk labai reikia tų pinigų. Nei televizoriaus neturim (mama sako: tai kramtoma guma tinginiams), nei palapinės kaip žmonės; aš jau išaugau iš žieminio palto ir slidžių batai žiojasi. Nebekalbu apie džinsus: padorūs džinsai turguje – nukirstos galvos svajonė. Tokie su mustango ženklu ir išblukusiomis dėmėmis. Gana apie džinsus, jiems nupirkti reikia viso mėnesio mamos algos. Vadinasi, visą mėnesį mes turėtume negyventi, tai verčiau gyvenkime ir sustokime prie tėtės buto durų nedideliame miestelyje su didele baldų gamykla – čia jis dirba vyriausiuoju inžinieriumi. Šitiek spėjau važiuodama sužinoti. Drebančia širdim laukiau, kada tėtė atvers duris. Atvėrė. Įžengiau į pasaką. Keturi kambariai, pilni blizgesio, nematytų rakandų, kilimų, krištolinių lempų. Per veidrodį vos kiaurai neperėjau. Jis tviska tarp lubų ir žemės, aukso vainiku apipintas.
– Iš Tiškevičiaus dvaro, – pasakė tėtė.
Man baugu pasidarė nosis į nosį susidūrus su pilka pele, riestanose, nušiurusiais plaukais. Deja, tai aš. Staiga už nugaros išvydau Fėją. Baltos papurusios garbanos, žydra pižama, auksuotos klumpės. Tai ji. Mapotė. Glėbyje laikė baltą gauruotą šuniuką. Tėtė apkabino ją ir pasakė:
– Štai mano dukrelė, Jovita. Būkite geros viena kitai. Judvi – brangiausios man moterys pasaulyje.
Mapotė ištiesė man ranką.
– Vadink mane vardu. Aš Virginija. Virga. Tylėk tu, baidykle! (Čia šuniui.) Būsime draugės.
Sutilindžiavo ilgi jos auskarai, o šuo ėmė skalyti kaip patrakęs. Jos akys buvo kažkokios žalios ar rainos ir keitė spalvą. Paskui supratau, nuo ko: nuo spalvotų ratilų apie akis. Mėlynų, žalių ar šviesiai violetinių. Žiūrint, kokia suknelės spalva ir koks apšvietimas: saulės ar elektros. Baisiai gražu. Būtinai pasakysiu mamai, kad dažytųsi apie akis. Ištiesiau ir aš ranką. Šuo išsišiepė ir piktai viauktelėjo. Vėl ranką atitraukiau. Šitaip kelis kartus bandėme pasisveikinti ir vis nesėkmingai.
– Džimis labai mane myli. Gina nuo svetimų. Liaukis, nes į vonią uždarysiu! (Bet neuždarė!) Duok jam saldainių. Šunį lengva papirkti. Jis labai mėgsta saldumynus. Dėl to toks storas. Kad aš tau vošiu! (Bet nevožė!)
Išsitraukiau iš kišenės irisą (tėtė kelionėje buvo apkamšęs), ir irisas užklijavo Džimiui žabtus. Jis čiaumojo, išsidrėbęs ant sofos tarp pagalvių, ir tik sekė mane akimis.
7
Paskui mudu susidraugavome ir valiūkaudavome abudu, besibastydami po parką. Kelioninio krepšio kišenėje radau mamos įdėtus dvidešimt penkis rublius „juodai valandai“ ir jos adresą. Parašiau:
Mam, esu kaip filme. Visai nebaisi ta Mapotė. Net graži. Žalsvai mėlynai violetinė. Ir dar ne visai sena – kokių dvidešimt su trupučiu metų. Užgriovė mane mini sijonais, džinsais, golfais, apelsinais. O Džimis koks! Meilumas neapsakomas. Sekioja mane visur. Labai riebus, baltas, garbanotas. Po savaitės važiuojam į Pãlangą. Įsivaizduok sau – Džimio nepriima į sanatoriją. Tėtė labai geras. Padeda žmonėms. Ir žmonės jį myli. Atveža ikrų, ungurio, rūkytos dešros, „Nesca“ kavos – visko, visko. Labai mėgsta saldainius, oi, ne tėtė, o Džimis. Kaip Tu, mam? Ar daug išmokai Kivėje? Bučiuoju 1000 kartų.
Jovita
Užmiršau pasakyti, kad Džimis – tai šuo.
8
Kadangi Džimio nepriėmė į sanatoriją, mes apsigyvenome privačioje prieškarinėje vilutėje. Tėtė su Mapote įsitaisė svetainėje, viršum jų palėpėje – mano kambariukas. Kitam gale – buvusiame valgomajame ir miegamajame, gyvena šeimininkai su savo anūku Geneliu (iš tikrųjų jis vardu Henrikas, o save vadina Hariu). Šią vasarą jis ketina stoti į Dailės institutą. Drimba toks. Bet labai gabus. Senelių duris, spintas ir palanges nutapė nematytais raštais. Aplink namus rožės, begonijos, karkliukai, obelys, avietynas, net kelios pušys, tarsi atėjusios iš Vytauto parko. Gražu čia, bet pirmą naktį palėpėje praleidau nekaip. Svetainės sienos visos tamsiu ąžuolu išklotos, jose įtaisytos lemputės kaip tulpės su rausvais gaubtais, o viršuje, mano kambarėlyje, sienos iš lentų sukaltos, būtų nieko, tik plyšiai dideli, o jeigu naktį per plyšį vorai iš aukšto atropos? Nieko taip nebijau pasaulyje, kaip voro. Gulėjau bijodama pakrutėti, tik girdžiu – girgžt, girgžt kopia kas laiptais. Braižosi apie duris. Mano durys tik kabliuku iš vidaus užkabintos. Truktels ranka – baigta. Nustėrau visa, prakaitas išpylė, nežinau, bėgti ar rėkti, o čia girdžiu – inkščia kas tyliai. Tai Džimis, mieliausias mano šunytis! Greit atvėriau duris, jis susirangė lovos kojūgaly, šnopuoja sau, vis gyvas daiktas! Jau mudu dviese. Teprasmenga vorai ir visokie baubai, aš jau nieko nebijau! Kaip gerai, kad nesurikau iš baimės. Tai būtų juoko tėvui ir Mapotei. O šiaip jie sako, kad aš labai savarankiška ir sumani.
9
Rytais keliuosi anksčiau už juos ir einu „Kulinarijon“ pusryčių jiems parnešti. Pirmąkart tėtė įbruko dešimt rublių ir liepė nupirkti, kas man atrodys skaniausia. Bijojau, kad per daug pinigų neišleisčiau, tai ir nupirkau daktariškos dešros, pieno butelį, rugelį – kas bus, kas nebus, gal Jovita nepražus – tris plikytus pyragaičius su kremo įdaru. Jie klykė susiriesdami.
– Ar nieko daugiau parduotuvėje nematei? – klausia tėtė.
– Mačiau – lašiša, kepta antis, pomidorai, bet labai brangūs.
– Vaikeli, – tarė tėtė, paduodamas Mapotei kavą į lovą, – (reiks man kada mamai paduoti), – pirk nesivaržydama. Dabar atostogos. Mudu jokių prastų dešrų nevalgom, nuo jų galima susirgti, o nuo pyragaičių tunkam – valgyk tu visus tris nesivaržydama.
Žinoma, valgiau ir Džimiui daviau. O pietų važiuodavome kasdien į kitą vietą: į Krẽtingą, Plùngę, Klaipėdą, net Liepóją. Vis ieškojome, kur skaniau. Tėtė nieko mums negailėjo, gal dėl to, kad mes brangiausios moterys pasaulyje, nes brangiai jam kainuojame. Niekas nedrumstė žydrų ir auksinių mūsų atostogų, abu jie mane lepino, ir vieną dieną štai ką parašiau mamai:
Ak, mam, jūra nuostabi, atostogos dar nuostabesnės, nardau su Hariu po bangas (gerai, kad lankiau baseiną), Mapotė kaitinasi ant pripučiamo čiužinio (ji nelankė baseino), tėtė dažnai važinėja į darbą – jis negali atitrūkti nuo gamybos. O dabar turiu Tau tokią naujieną, kad laikykis. Jie sako, kad aš galiu su Džimiu pasilikti pas juos. Kol baigsiu vidurinę. Atskiras kambarys ir magnetofonas. Liuks. O kai stosiu į aukštus mokslus, tada pas Tave. Tėvelis sako, kad nori tokią fainą dukterį (vadinasi, mane!!!) pas save turėti. Nebijok, aš tau rašysiu visada visada. Kaip tu manai, a? Jis liepė Tavęs pasiklausti. Bučiuoju 1001 kartą.
Jovita
Mamos atsakymo aš nesuspėjau gauti. Įvykiai riedėjo greičiau negu laiškai.
10
– Kaip tau Haris patinka? – klausia kartą Mapotė.
– Toks drimba. Krepšiams tampyti į paplūdimį ne pro šalį.
– Jis gražiau apie tave atsiliepia, sako, tokia maloni mergaitė ir akys gražios.
Ar tai aš ta maloni mergaitė? Niekada negirdėjau, kad Haris šitaip apie kokią merginą prasižiotų. Sako „kadras“ ir nusivaipo. O apie mane – maloni... ir akys. Ėmiau tikrinti veidrodyje savo akis. Deja, deja, blakstienos išblukusios nuo saulės, o rudos akys spokso kaip sagos be apvadų. Kad man taip žaliai mėlynai violetinius šešėlius užsitepus. Ir blakstienas tušu pabraukus... Nuleiptų Haris. Gal jis bus mano simpatija? Nes iki šiol man su bernais nelabai sekėsi. Vienas toks ančiasnapis užkabinėja mane, kai grįžtu iš baseino – vis koją pakiša. Pasakiau:
– Nori gauti į dantis?
Nes kas man iš jo. Ne vienoje klasėje, matematikos nusirašyt nepakiš. O Haris – kas kita. Būsimasis studentas. Galėsiu draugėms pasigirti (jeigu, žinoma, iš viso grįšiu į Vilnių), kaip mes juodą naktį pabėgom su juo nuo Mapotės į parką, kaip mus užpuolė chuliganas, kaip jis paklojo chuliganą man po kojų ir didžiu balsu suriko pergalingą indėnų karo vado šūkį... Dabar aš suprantu, kodėl jis mudvi su Mapote sekioja kaip Džimis. Tai dėl manęs. Laikykis, Jovita, tavęs laukia gyvenimo verpetai. (Tuos verpetus knygose radau.)
11
Šįvakar pas mus svečiai. Mapotė apkarstė mane „išaugtiniais“ savo drabužiais – žalias sijonas ir apelsino spalvos frotė[išnaša: Frotė̃ – kilpinis audinys.] golfas, gaila, kad Haris nemato. Tėtė visiems mane aprodė – va, kokia didelė duktė, juk septintokė, kokia įdegusi, kaip ji plaukioja. Svečiai stebėjosi, kad iš viso dukters esama, jie nieko nebuvo apie mane girdėję, bet man akys lipo nuo saulės, nuo jūros, nuo dūkimo su sviediniu, ir aš smunku su Džimiu į savo palėpę. Galėsiu bent ramiai apie s-a-v-o gyvenimo verpetus pasvajoti. Kur tau! Girdžiu vieną viešnią zyziant tarp malonaus svečių šurmulio ir taurių cingsėjimo.
– Negerk, Gyyyti... Kaip mes su mašina namo grįšim? Sakei pats, kad prie vairo...
– Juokų darbas! – smagiai šūktelėjo tėtė. – Pernai aš vairavau nutrūkęs filmą[išnaša: Apsvaigęs.], matyt, užsnūdau, nes trenkiausi į medį, autoinspekcija ant kulnų, tada ligoninė, kraujo tyrimas... Puikiausias tyrimas, ir 300 rublių premijos iš draudimo, nors remontas nei grašio nekainavo. Turiu meistrą gamykloje.
– Tai galva, tai galvelė... – klykė svečiai. – Ne kopūstas. O iš kur tas kraujo tyrimas toks nekaltas?
– Draugeliai. Visur draugeliai. Pasaulis dalomas į draugus ir nedraugus. Kito ligonio kraujo analizei pakišo.
Nuo griausmingo juoko susiūbavo grindys. Ar tik grindys?
12
Kažkokia šalta banga plūstelėjo į paširdžius. Kito ligonio kraujo? Negi taip galima? Ar mama šitaip pasielgtų? Kai buvo apdegusi mergytė jos palatoje, mama savo kraujo davė. O vienam vaikeliui kraujo vėžys. Tada visi kasdien davė jam savo kraujo: ir gydytojai, ir seselės, nors niekas nežinojo, ar jis pagis. O tėveliui kam svetimas kraujas? Už visus savo poelgius tenka at-sa-ky-ti, tvirtina mama. Kodėl jam nereikėjo atsakyti už neblaivią galvą, už rizikingą kelionę ir dar premiją gauti?
Pro atdarą langą vėl tvokstelėjo erzelio gūsis.
– Jeigu ji būtų mokslininkė, na, tada suprantu, kandidato laipsnis – tai patikima karjeros pakopa. O dabar – paprasta ligoninės žiurkė. Dėl 10 rublių pati džiūsta ir vaiką nualino. Matytumėt, kokią Jovitą pasiėmiau. Stačiai badmirė. Dabar mano Virginija ją atpenėjo, žmoniškai aptaisė, kaip ne ta mergaitė. Kaip jos susidraugavo... Susitarėm su Virginija jos nebeleisti į Vilnių...
– Už gražią šeimą! Už taurią širdį! – ir taurės vėl cingtelėjo, o balsai suūžė kaip stadione.
Pala, pala, tai mano mama – ligoninės žiurkė? Tai aš ta atpenėta badmirė? „Na, žinai, tėti, – maniau sau, plėšdama nuo savęs pižamą, – kad aš pulsiu tarp svečių, kad sukulsiu kokią taurę, kad drošiu visiems į akis...“ Kol grobsčiau savo drabužius, svečiai užtraukė „Ilgiausių metų“, o paskui žybtelėjo mašinų lempos, čiūžtelėjo padangos per kiemo žvyrą – nei puoliau, nei sukūliau, nei drožiau. Atidėjau rytdienai. Aš dar pasikalbėsiu su tėveliu apie tą žiurkę ir badmirę!
13
Kitą rytą tėtės neberadau, buvo išvažiavęs į darbą, o Haris maitino mudvi pliaže baisiais pasakojimais apie „juodųjų katinų“ gaują, kuri siaučianti Palangojè. Ji apkrausto mašinas, vilas ir sanatorijas. Įsmunka pro atvirus langus ir dingsta be pėdsakų. Kaitra buvo neapsakoma, aš drybsojau nekrutėdama ir mąsčiau apie savo gyvenimo verpetus. Haris su Mapote žaidė badmintoną. Vakare atkentėjau už tinginį. Ir šiaip blaškiausi patale, ir taip – vis kaip ant aštrių akmenų. Persikaitinau. Degiau kaip blynas ant keptuvės. Reiktų rūgusio pieno kompresų, – taip mama mokė, – bet iš kur imsi naktį pieno? Iš kur imsi mamą, jeigu ji toli? Pirmąkart ilgesys sugniaužė man širdį. Atsikėliau, atsistojau prie lango. Jūra ošia. Vienas kitas debesėlis praplaukdamas užgesina mėnulį, tada viskas skęsta nakties sutemose. Ar viskas? Va, kažkas brazda alyvų krūme. Gal katinas? Juodas, tamsus šešėlis išnyra iš krūmo ir sėlina vilos pasieniu. Viešpatie! „Juodasis katinas“! Užpuls Mapotę! Kas daryti? Šmėkštelėjo Konano Doilio ir Agatos Kristi seklių žygiai. Jei dabar lipsiu laiptais, laiptai girgžda, vagis išgirs... Jis jau ropščiasi pro langą! Kad tik jos nepasmaugtų. Tiek žiedų ant jos rankų! Kas daryti, kas daryti, Džimi? O Džimis tyli, kvailas daiktas, nė neviaukteli... Kopėčios! Prie mano lango kopėčios! Haris taisė televizijos anteną! Iškišau koją, palangės įsitvėrus, nulipau keletą skersinių – čia manęs „juodasis katinas“ nepasieks, ir paleidau gerklę, pati drebuliu virtusi:
– Gelbėkit! Vagys!! Gaudykite vagį!!!
Vagis šoko pro langą laukan, tą akimirką mėnuo plieskė iš po debesio, o man tartum peiliai aplink galvą sužaibavo...
– Ko žviegi, beprote!
Ir dar išgirdau žodį, kurį pakartoti baugu. Tai buvo Haris. Atbėgo užsimiegojęs šeimininkas su lazda, sulojo Džimis, pro langą persivertė Mapotė ir ramiai tarė:
– Jokio vagies nebuvo. Jovita perkaito pliaže ir apsisapnavo. Labanakt, atleiskite už triukšmą. – O man: – Eik gulti. Rytoj pasikalbėsime.
Ir pridūrė pro sukąstus dantis:
– Sekei mane? Norėjai tėvui įskųsti? Nepasiseks.
14
Man tikrai nepasisekė. Baisiai nepasisekė. Kažkas sudužo į šipulius, ir smulkus drebulys nesiliovė mane purtęs. Ko Haris lindo pro langą? Gal norėjo ją išgąsdinti? Ko jie abu siunta ant manęs? Ko man reikia ją sekti ir tėčiui skųsti? Na, Jovita, nešk kailį, kol sveikas. Tu netinki į seklius. Tu netinki į dukteris šitoj... svetimoj šeimoj.
Anksti rytą, nesumerkusi akių, nusileidau tomis pačiomis kopėčiomis su kelioniniu savo krepšiu. Nieko nieko nepasiėmiau, ką Mapotė buvo dovanojusi – nei sijonėlių, nei megztukų su golfo apykakle, nei džinsų su mustango ženklu, net tų gintarėlių iš paplūdimio, kur laimę neša. Net gintarinio ežiuko nuo Hario. Laimė, kad turiu dvidešimt penkis mamos rublius „juodai valandai“. Juoda valanda kaip tik buvo man išmušusi. Greitosiomis brūkštelėjau:
Tėti, mama serga, kviečia mane grįžti. Ačiū už viską. Jovita.
Skridau sunkia širdimi. Gyvenimas privertė mane tėtei pameluoti, o dabar ką mamai į Kijevą parašysiu? Ko išlėkiau ne laiku iš Palangõs, jeigu čia tokios karališkos atostogos, kaip jai esu rašiusi? O Mapotę kaip gyriau... Ak, tegu jie visi prasmenga užmiršimo jūroje, vartojau kažkieno žodžius. Man liko nuo bilieto apie 20 rublių. Gyvensiu kaip nors, kol mama grįš. Valgysiu kefyrą su duona, kad tik namie.
15
Rakindama savo buto duris, prisiminiau Džimį, ir net graudu pasidarė. Kad jis čia būtų, verkčiau šunį apsikabinus (vėl svetimi žodžiai... nemoku savo jausmų reikšti!). Pabučiavau jį išvažiuodama. Prieškambaryje pajutau cigarečių kvapą. „Juodieji katinai“... – dingtelėjo man. Apiplėšė butą, nusiaubė... Palikau laukujes duris praviras, o pati atsargiai žengiau į kambarį. Prieblanda. Langai su užtrauktomis užuolaidomis. Ant kilimo išeiginės mamos basutės, o ant sofos kažkas guli. Mama!
– Kas tau? Kodėl tu čia? Ar sergi? – puoliau prie jos. Glėbesčiavomės, tartum šimtą metų nesimačiusios.
– Aš maniau... kad tu ten... liksi, – pro ašaras lemeno mama. – Juk rašei, kad kvietė, kad vidurinę...
– Ir dėl to tu grįžai iš Kijevo? Metei savo kursus?
Dabar jūs matot, kas tai yra sunki mama. Bet man kažkodėl lengva ir gera, grįžus namo. Visi kampai žydi.
O mamą kitą rytą nulakdinau vėl į Kijevą. Tegul tobulinasi.
