Šiais metais skaitydami vadovėlyje pateiktus literatūros kūrinius arba jų ištraukas aptarsime kelis svarbiausius vaizdavimo būdus. Vienas iš jų – realistiškas vaizdãvimo būdas. Tai yra toks įvykių ir veikėjų vaizdavimas, kurį skaitytojas laiko tikėtinu, tikrovišku, artimu realiam gyvenimui. Priešingas jam būtų rašymas apie sugalvotus, įsivaizduojamus, neįtikėtinus dalykus ir tai vadinama fantãstiniu vaizdãvimo būdù. Bet čia reikia stabtelėti ir pabrėžti vieną svarbų dalyką. Visa literatūrinė kūryba paremta rašytojo – poeto, prozininko ar dramaturgo – išmone. Net ir labai tikroviškas pasakojimas, kuriame daug realaus gyvenimo faktų, detalių, yra rašytojo sukurtas. Rašytojas atsirenka ir pamini tik tuos faktus, detales, kurie jam atrodo labiausiai tinkantys aprašant kokį nors įvykį, piešiant veikėjo paveikslą, išreiškiant savo vertybines nuostatas ir pan. Be to, net ir tikroviškiausius gyvenimo įvykius rašytojas sudėlioja taip, kad pasakojimas būtų intriguojantis, įtraukiantis skaitytoją, pamažu keliant pasakojimo įtampą iki aukščiausio jos taško – kulminacijos. Literatūros kūrinyje tikrovė ir išmonė susipina, bet autorius siekia įtikinti skaitytoją, kad tai, ką jis pasakoja, iš tiesų galėjo įvykti. Visa tai turėdami galvoje grįžkime prie jau minėtų realistiško ir fantastinio vaizdavimo būdų. Vieni rašytojai labiau mėgsta būtent realistišką vaizdavimo būdą. Jie mano, kad kuo aprašomi įvykiai ar žmonės atrodo artimesni realybei, tuo kūryba yra įtikimesnė, labiau sudominanti skaitytoją. Kiti autoriai pasakojime drąsiai jungia realaus gyvenimo įvykius su sapnais, svajonėmis, virtualia realybe.
Aišku, gali kilti klausimas, o ką vadinsime „realiu gyvenimu“, su kuriuo lyginame literatūros kūrinyje aprašytus dalykus. Juk vienam skaitytojui tai gali būti panašu į realybę, o kitam tas pats dalykas atrodys kaip fantazija. Arba gali būti ir taip, kad veikėjas negali patikėti tuo, kas iš tikrųjų įvyko, nes realybė per daug slegianti (tai matysime Ketrinos Paterson kūrinyje „Tiltas į Terabitiją“).
Realistiškas vaizdavimas priklauso ir nuo pasirinkto pasakojimo būdo. Kai pasakojama trečiuoju asmeniu, veiksmas ir veikėjai stebimi iš šalies, atrodo, kad veiksmas tarsi pats vystosi, veikėjai elgiasi savarankiškai ir visa tai kuria tikroviškumo įspūdį. Bet kai pasakojama pirmuoju asmeniu, žvelgiant į aplinką veikėjo akimis, vaizduojamas pasaulis yra matomas savitai, subjektyviai. Pirmame vadovėlio skyriuje pateiktas Aldonos Liobytės apsakymas „Sunki mama“ prasideda tokiais žodžiais:
Žmonės sako, kad dabar vaikai sunkūs, o mano sunki mama. Tiesiog nesugyvenama. Viskas jai kliūva: palaidi mano plaukai, – sako, kaip urvinio žmogaus, ilgas mažojo piršto nagas, – sako, žiūrėk, kad akių kam neiškabintum. Pernai mano sijonas buvo jai per trumpas, šiemet – ištįsęs. Sako, kad per anksti mados vaikytis, o man jau trylika metų.
Tokį vaizdavimą vadinsime irgi realistišku, tikrovišku, bet tai mergaitės matomas pasaulis, jos realybė, nesutampanti su mamos požiūriu.
Apie fantastinio ir realistiško vaizdavimo būdų sąlytį plačiau kalbėsime trečiame skyriuje, o antrasis skirtas istoriniam pasakojimui, kuris taip pat gali būti itin tikroviškas, nes remiasi istoriniais šaltiniais, istoriniais faktais.
