Kaip žmonės, kurie neturėjo popierinio kalendoriaus, o artimiausias viešas laikrodis ant miesto bokšto buvo labai toli, suprasdavo, kuri valanda, savaitės diena ir koks mėnuo? Skambėdavo bažnyčių varpai – jie skelbdavo vidurdienius, sekmadienius ir šventes. Varpų skambesys buvo girdimas už kelių kilometrų, jį išgirdę žmonės suvokdavo, koks tikslus laikas ar kuri savaitės diena. Miestuose gamyklos kviesdavo darbininkus į darbą paleisdamos garso signalą arba samdydavo šauklius, kurie jodami pro gyvenamuosius namus šaukdavo ar skleisdavo kokį ypatingą garsą, prikeliantį darbininkus iš miego. Tai buvo mūsų žadintuvų pirmtakai. Reikia nepamiršti, kad žadintuvais buvo ir naminiai gyvūnai – paukščiai, karvės ar avys. Gyvūnams žadintuvų nereikia, jie kiekvieną dieną pabunda saulei tekant ir giedodami, mūkdami ar mekendami pakelia savo šeimininkus. Laiką žmonės skaičiavo ir kitais būdais, pavyzdžiui, pagal žvakės tirpimo greitį – toks laikrodis vadinamas ugnies laikrodžiu.
O kaip laiką žmonės skaičiavo prieš tūkstančius metų – senóvės civilizãcijose? Senovės civilizacijomis vadiname tokius kraštus, kur prieš tūkstančius metų kūrėsi miestai ir valstybės, plito amatai ir prekyba, žmonės išrado ir naudojo raštą, ir išmoko gana tiksliai skaičiuoti laiką. Laikrodžius ir kalendorius žmonės kūrė iš visko, kas pasitaikydavo po ranka (1.6 pav.), pavyzdžiui,vandens (1.4 pav.) ar smėlio (1.5 pav.). Į indą supiltas vanduo ar smėlis tapdavo puikiu laikrodžiu. Jis tekėdavo ar byrėdavo pro mažą plyšelį, o kai vanduo ar smėlis inde pasibaigdavo, pasibaigdavo ir tam tikra laiko atkarpa. Tada indą vėl pripildydavo ir viskas prasidėdavo iš naujo. Taip vandens ir smėlio laikrodžiai skaičiuodavo laiką.
Senovėje žmonės sekė ir skaičiavo laiką stebėdami saulės, žvaigždžių, mėnulio judėjimą ir gamtos pokyčius. Jiems ypač praversdavo saulės laikrodžiai (1.7, 1.8 pav.) – į viršų smailėjantys aukšti stulpai (obeliskai) ar kolonos, pastatyti taip, kad jų metami šešėliai rodytų tikslų paros metą. Nors tokie laikrodžiai veikė tik saulėtomis dienomis, jie buvo tebenaudojami dar prieš kelis šimtus metų. Vieną tokių laikrodžių restauratoriai neseniai rado ant Vilniaus universiteto sienos, po storu tinko sluoksniu.