Pirmaisiais amžiais po Kristaus gimimo Romos imperijoje, o vėliau ir Europoje pradėjusi plisti krikščionybė buvo jėga, kuri padarė lemtingą įtaką tolesnei žemyno istorijai. Naũjos Europos valstybės – nuo Fránkų valstybės V a. pabaigoje iki Lénkijos karalystės X a. – kūrėsi skleidžiantis krikščionybei. Krikščionybė tapo Europos kultūros pamatu ir Viduramžiais atliko istorijos rašymo solo partiją. Tais laikais raštingi buvo tik Katalikų bažnyčios dvasininkai. Viduramžiais tik jie rašė istoriją. Plintant krikščionybei Vakarų Europoje buvo kuriami benediktinų vienuolynai, juose VII a. vienuoliai benediktinai pradėjo rašyti istoriją. Viduramžiais prie istorijos rašymo stipriai prisidėjo ir vyskupai. Be kitų istoriografijos žanrų (pvz., Viduramžių biografijos – šventųjų gyvenimų aprašymų), XII–XIII a. Europoje itin suklestėjo krònikos žanras. Kronikose griežtai laikomasi chronologijos, pamečiui aprašomi svarbūs įvykiai: valdovų žygiai, mūšiai, bažnyčių ir vienuolynų statybos, tačiau nebandoma jų susieti.
Krikščionių tikėjimas ir Bažnyčios mokymas persmelkė visą istorijos rašymą. Būtent Viduramžiais, VIII a., įsitvirtino laiko skaičiavimas ir žymėjimas prieš ir po Kristaus gimimo (1.4 pav.). Kristaus gimimas katalikiškai Europai tapo lūžiu žmonijos istorijoje. Neretai kronikose ar kituose to laiko istoriniuose kūriniuose buvo pradedama nuo pasaulio sukūrimo. Bibliniai siužetai tapo Viduramžių kronikininkų rašomos istorijos dalimi. Buvo vadovaujamasi Šventojo Rašto mokymu, kad šis pasaulis yra laikinas ir jo pabaigoje visų laukia Paskutinis teismas. Todėl manyta, kad žmonijos istorija baigsis Paskutiniu teismu, kai Dievas teis gyvuosius ir mirusiuosius (1.5 pav.).
Nors ir buvo išsilavinę, istoriją rašantys Viduramžių kronikininkai ir istorikai, stokojo kritiškumo. Šiandien šį kritiškumo trūkumą reikėtų sieti su tvirtu tų laikų tikėjimu, kuriuo remtasi aiškinant vienus ar kitus reiškinius. Buvo tikima stebuklais, antgamtiniais veiksniais ir daugybę įvykių bandoma paaiškinti tiesioginiu Dievo veikimu, Dievo valia (B šaltinis). Rašydami tekstus ir naudodami jau parašytus istorinius veikalus kronikininkai dažnai tiesiog juos perrašydavo nesigilindami ir nekeldami klausimų, ar informacija, su kuria susiduria, patikima, ar autorius nėra padaręs klaidų, ar neprirašė išgalvotų, nebūtų dalykų. Vienas iš tokių Viduramžių istorikų, tiksliau, kronikininkų buvo su Lietuva susijęs Vokiečių ordino dvasininkas Petras Dusburgietis (XIII–XIV a. pr.). Jis aprašė Vokiečių ordino pirmųjų dešimtmečių veiklą rytiniame Báltijos jūros regione, ordino kovą su prūsais, žemaičiais ir lietuviais. Kaip ir kiti Viduramžių kronikininkai, jis pabrėžė Dievo veikimą istorijoje, nesuprantamus, sunkiai paaiškinamus reiškinius suvokė kaip stebuklus, o krikščionių kovą su pagonimis laikė palaiminta paties Dievo.
Nors tų laikų istoriografijai ir trūko kritiškumo, Viduramžių kronikininkai, istorikai parašė ir paliko daug nepaprastai vertingų tekstų, be kurių šiandieninis mūsų supratimas apie tuos laikus būtų itin menkas, skurdus. Šiandien istorikai juos skaito ir kritiškai vertina, lygina su kitais Viduramžių tekstais ir, jais remdamiesi, rašo Viduramžių istoriją.