Senovės graikų įsivaizduotas pasaulis

1

Senovės graikai dievų pasaulį įsivaizdavo tarsi prašmatnų didelį namų ūkį, kuriame šeimininkavo viena dievų šeima. Šioje šeimoje keičiasi kartos, ir tarp dievų tai vyksta, kylant dar didesniems konfliktams negu tarp žmonių. Dievai sūnūs nuverčia dievus tėvus, bet patys gyvena nuolatos bijodami, kad juos nuvers dievai vaikaičiai.

Dievai tėvai graikų buvo vadinami titanais, dievai vaikai – olimpiečiais, o dievai vaikaičiai – gigantais.

2

Vyriausiasis titanas buvo vardu Kronas. Jis bijojo, kad jį su broliais nuvers būsimieji vaikai. Todėl visus vaikus, kurie jam gimdavo, jis tuoj pat prarydavo gyvus. Išsigelbėti pavyko tik vienam Dzeusui. Jis užaugo, paslėptas Kretos saloje ir maitinamas ožkos pienu. Užaugęs jis sukilo prieš Kroną, jį nuvertė ir privertė atryti brolius ir seseris. Jaunesnieji dievai nugalėjo vyresniuosius, apsigyveno ant Olimpo kalno (todėl jie ir vadinami olimpiečiais) ir ėmė valdyti pasaulį. Dzeusas tapo dangaus valdovu, jo brolis Poseidonas – jūrų valdovu, trečias brolis Hadas – požemių karalystės valdovu.

3

Be dievų, pasaulyje gyveno ir paprasti žmonės. Dievai juos laikė menkesniais už save, nevertais dieviškų gėrybių. Ankstesnės kartos dievas titanas Prometėjas išmokė žmones visokių dalykų ir netgi pagrobė iš dievų jiems ugnį. Už tai Dzeusas įsakė prikaustyti Prometėją prie uolos Kaukazo kalnuose, o žmonių vos nepražudė pasaulio tvanu. Tačiau žuvo ne visi žmonės. Be to, pasikeitė Dzeuso požiūris į žmonių giminę – bent jau laikinai. Priežastis buvo tokia.

4

Olimpiečiai žinojo, kad dabar – jų eilė bijoti, jog užaugs nauja dievų karta ir juos nuvers, kaip jie nuvertė titanus. Ši naujoji karta jau augo Žemės gelmėse – tai gigantai, nuožmūs gyvatkojai milžinai. Tačiau Dzeusui pavyko sužinoti išganingą paslaptį: olimpiečiai numalšins gigantų maištą, jeigu tik jiems padės mažieji žmonės, bent jau vienas žmogus. Vadinasi, žmonėmis reikia rūpintis, reikia juos užauginti stipriais ir galingais kariais. Dėl to dievai ėmė rinktis sau mirtingas moteris, ir šios gimdydavo jiems vaikus – mirtingus, bet stiprius pusdievius. Ir juos imta vadinti herojais. Herojai savo jėgas išbandydavo švarindami žemę, naikindami pı̇̀ktadarius ir pabaisas.

5

Pagrindinis herojus, tikrasis dievų gelbėtojas, buvo Heraklis, Dzeuso sūnus. Jis dalyvavo didžiajame olimpiečių kare su gigantais. Šie svaidė į dievus kalnus, dievai puolė gigantus žaibais, vėzdais, trišakiais, gigantai krisdavo, bet ne užmušti, o tik partrenkti. Tada Heraklis šaudavo į juos savo strėlėmis iš lanko, ir daugiau jie nebesikeldavo. Taip žmogus padėjo dievams nugalėti pačius didžiausius priešus.

6

Heraklis išgelbėjo olimpiečius ir nuo paskutinio pavojaus. Klajodamas po žemės pakraščius, jis pamatė prie Kaukazo uolos prikaltą ir Dzeuso erelio draskomą Prometėją, pagailėjo jo ir strėle nušovė erelį. Atsidėkodamas už tai Prometėjas atskleidė lemtingąją paslaptį: tegul Dzeusas nesiekia jūrų deivės Tetidės meilės, nes sūnus, kurį ji pagimdys, bus stipresnis už tėvą ir nuvers Dzeusą. Dzeusas pakluso: Tetidę ištekino ne už dievo, o už mirtingojo herojaus, ir jiems gimė sūnus Achilas.

7

Pergalingo susitaikymo puotoje, kai buvo švenčiamos Tetidės vestuvės, Žemė pasiguodė Dzeusui: „Sunku man: labai jau daug atsirado žmonių, labai skaudžiai jie mane trypia ir plėšo mano krūtinę arklais; padaryk, kad man būtų lengviau!“ Dzeusas pagalvojo: gigantai nugalėti, olimpiečių valdžia įtvirtinta amžiams, herojai daugiau jam nebereikalingi; tegul dabar žmonės patys vieni kitus išžudo, kad Žemei būtų lengviau. Ir jis pasiuntė pasauliui du didžiuosius karus, kuriuose žuvo paskutinės herojų kartos: vieną – graikų su graikais (tai vadinamasis Tėbų karas), kitą – graikų su užjūrio tautomis (tai buvo Trojos karas).

1

Dzeusas užima pasaulio sostą. Dabar visur įsivyrauja tvarka. Dievams susikovus, vieni laimėjo, kiti žuvo. Viskas, kas buvo bloga danguje, buvo išvaryta į giliausius požemius arba pasiųsta į žemę mirtingiesiems. O kas nutiko žmonėms, kuo jie tapo?

Dievai gyvena ne tik Olimpo kalne, jie ir žeme dalijasi su mirtingaisiais. Graikijoje, Meonės lygumoje, dievai ir žmonės gyvena kartu. Jie kartu valgo, kartu sėdi prie vieno stalo ir švenčia. Tai reiškia, kad dievai gyvena su žmonėmis ir kiekviena diena jiems didelė šventė. Jie valgo, geria, džiaugiasi, klausosi Dzeusą ir dievų žygius šlovinančių dainų. Čia tvyro palaima.

2

Meonės lygumų žemė derlinga ir dosni. Čia viskas dygsta savaime. Vienoje patarlėje sakoma, kad tą, kuris turi sklypelį šio slėnio žemės, turtai patys lanko, nes čia nebūna blogo oro ir metų laikams būdingų atsitiktinumų. Tai aukso amžius – laikas, kai žmonės ir dievai dar gyveno kartu. Tai laikas, kai laiko nebuvo, kai vyravo taika. Žmonės čia taip pat turėjo savo vietą. Jie ne tik sėdėjo prie vieno puotos stalo su dievais, bet ir nepažino blogio. Dabar blogis slegia mirtingų trumpaamžių žmonių gentį. Jie diena iš dienos gyvena nežinomybėje, nenutuokdami, kas bus rytoj. Viskas nepaliaujamai kinta, gimsta, auga, stiprėja, silpsta, miršta.

3

Tada žmonės visada buvo jauni, jų rankos ir kojos nesikeitė nuo gimimo. Jie nežinojo, kada ir kaip jie gimė. Gal jie iškilo iš Žemės, gal motina Žemė pagimdė juos kartu su dievais. Taigi tada žmonės nei gimdavo, nei mirdavo – visada buvo jauni, neseno. Po kelių šimtų, o gal dar daugiau metų jie užmigdavo, išnykdavo lygiai taip, kaip pasirodę – tokie pat jauni, kaip gimė. Jų nelikdavo, bet tai nebuvo tikroji mirtis. Tada niekas nepažinojo nei darbo, nei ligų, nei kančių. Žmonėms nereikėjo dirbti žemės – visos gėrybės, visas maistas Meonėje priklausė jiems. Pati gamta dovanojo visas gyvenimo gėrybes. Taip gyveno žmonės tais tolimais laikais. Jie pažino laimę.

Nors Dzeusas siunčia žmonėms laimę ir nelaimę, žmonių likimą lemia Olimpe gyvenančios nenumaldomos likimo deivės moiros. Paties Dzeuso likimas jų rankose. Lemtis valdo ir mirtinguosius, ir dievus – niekas negali jos išvengti. Nėra tokios jėgos, tokios valdžios, kuri įstengtų pakeisti tai, kas skirta dievams ir mirtingiesiems. Viena moira verpia žmogaus likimo siūlą, nulemdama, kiek jis gyvens. Siūlui nutrūkus, žmogus miršta. Kita moira nežiūrėdama ištraukia žmogui tenkantį burtą. Niekas negali pakeisti moirų paskirto likimo, nes trečioji moira viską, ką paskyrė žmogui jos seserys, susuka į didelį kamuolį, o tai, kas susukta į likimo kamuolį, yra neišvengiama.

1

Giliai po žeme viešpatauja nepermaldaujamas niūrusis Dzeuso brolis Hadas. Niekada neprasiskverbia ten skaisčios saulės spinduliai. Bedugnės prãrajos veda iš žemės paviršiaus į liūdnąją Hado karalystę. Niūrios upės teka joje. Niūriais Hado karalystės laukais skrajoja bekūniai, lengvi mirusiųjų šešėliai. Jie skundžiasi savo liūdnu gyvenimu be šviesos, be troškimų. Tyliai skamba jų aimanos, vos girdimos, panašios į šlamėjimą nuvytusių lapų, blaškomų rudens vėjo.

2

Niekam nelemta sugrįžti iš tos liūdesio karalystės. Trigalvis šuo Cerberis, apie kurio kaklą šnypšdamos raitosi gyvatės, sergsti išėjimą. Karalystės valdovas Hadas sėdi auksiniame soste. Jam patarnauja nenumaldomos keršto deivės. Žiaurios, su rimbais ir gyvatėmis persekioja jos nusikaltėlį. Niekur neįmanoma pasislėpti nuo jų, jos visur aptinka auką. Čia prie sosto ir mirties dievas Tanatas su kalaviju rankose, juodu apsiaustu, su didžiuliais juodais sparnais. Kapų šalčiu dvelkia tie sparnai, kai skrenda Tanatas prie mirštančiojo lovos nukirsti savo kalaviju sruogos plaukų nuo jo galvos ir išginti sielos. Šalia Tanato ir niūriosios kėrės. Skrajoja jos, padūkusios, po kovos lauką. Kėrės džiūgauja, regėdamos, kaip vienas po kito krinta nukauti kariai; savo kruvinai raudonomis lūpomis įsisiurbia jos į žaizdas, godžiai geria karštą žuvusiųjų kraują ir išplėšia iš jų kūnų sielas.

3

Čia, prie Hado sosto, ir gražus, jaunas miego dievas. Jis tyliai skrajoja virš žemės, laikydamas rankose aguonų galvutes, ir pila iš rago migdantį gėrimą. Šis dievas švelniai paliečia savo stebuklinga lazdele žmonių akis, tyliai užmerkia vokus ir nugramzdina mirtinguosius į saldų miegą. Skrajoja niūrioje Hado karalystėje ir sapnų dievai. Vieni iš jų atneša pranašingus ir džiugius sapnus, kiti – baisiais, slegiančiais sapnais gąsdina ir kankina žmones.

Hado karalystė kupina tamsos ir baisybių. Ten bastosi siaubingas vaiduoklis asilo kojomis. Nakties tamsumoje gudrumu nuviliojęs žmones į atkampią vietą, jis išgeria visą kraują ir ryja dar judančius jų kūnus.

Baisi Hado karalystė, ir nekenčia jos žmonės.

1

Senovės graikų herojus Achilas buvo deivės Tetidės ir karaliaus Pelėjo sūnus. Aiškiaregys išpranašavo, jog jie paimsią didžiąją Troją tik tada, jei žygyje dalyvausiąs Achilas. Nemirtingą šlovę žadėjo lemtis Achilui. Jis turėjo tapti garsiausiu iš didvyrių, kovosiančių prie Trojos. Šlovingi būsią Achilo žygdarbiai, bet nesugrįš jis gyvas nuo Trojos sienų ir žus pačioje stiprybėje, nukautas strėle. Deivė Tetidė žinojo, ką lemtis pažadėjo jos sūnui. Kaip beįmanydama ji stengėsi išvengti žiauraus likimo. Dar kūdikystėje ji trindavo Achilo kūną ambrozija ir laikydavo jį ugnyje, trokšdama padaryti sūnų nesužeidžiamą ir suteikti jam nemirtingumą. Maudydavo požeminėje Hado karalystės upėje Stikse, laikydama jį už kulno. Achilo kūnas tapo nesužeidžiamas ir tvirtas kaip geležis, tik kulno nepalietė Stikso vanduo.

Achilą Pelėjas atidavė auklėti savo bičiuliui kentaurui Cheironui. Cheironas maitino Achilą lokio smegenimis ir liūto kepenimis. Išaugo Achilas galingas didvyris. Būdamas vos šešerių metų, jis medžiodavo nuožmiuosius liūtus bei šernus ir vienas, be šunų, pasivydavo elnią – taip sparčiai ir lengvai bėgdavo Achilas. Geriau už savo bendraamžius Achilas mokėjo valdyti ir ginklą. Cheironas išmokė jį groti saldžiabalse kitara ir dainuoti.

2

Kai Achilas išaugo ir tapo puikiu jaunuoliu, po visą Graikiją pasklido žinia, jog Menelajas renkąs didvyrius žygiui prieš Troją. Tetidė, žinodama Achilo likimą, paslėpė jį Skiro[išnaša: Sala Egėjo jūroje, į šiaurės rytus nuo Eubojos salos.] saloje, karaliaus Likomedo rūmuose. Tenai Achilas gyveno tarp karaliaus dukterų, aprengtas moteriškais drabužiais. Niekas nežinojo, kur jis pasislėpęs. Bet aiškiaregys Kalchantas parodė Menelajui Achilo slėptuvę. Išsyk susiruošė kelionėn Odisėjas su Diomedu. Odisėjas sumanė tokią gudrybę. Apsimetę pirkliais Diomedas ir Odisėjas atkeliavo į Skirą ir nuskubėjo į Likomedo rūmus. Jie išdėliojo prieš karalaites savo prekes: brangius audeklus, aukso vėrinius, auskarus, auksu ataustus užtiesalus, o tarp jų padėjo kalaviją, šalmą, skydą, antblauzdžius ir šarvus. Karalaitės susižavėjusios apžiūrinėjo auksinius papuošalus ir brangius audeklus, o Achilas, stovintis tarp jų, žvelgė vien į ginklus. Staiga prie rūmų nuaidėjo karo šūksniai, suskardeno trimitai, sužvango ginklai. Tai Diomedo ir Odisėjo palydovai trenkė kalavijais į skydus ir suriko karo šūkį. Pabūgusios išsilakstė karalaitės, o Achilas, stvėręs kalaviją ir skydą, puolė pasitikti, kaip jis manė, Likomedo rūmus užpuolusių priešų. Taip Odisėjas ir Diomedas atpažino Achilą. Su dideliu džiaugsmu Achilas sutiko eiti žygin prieš Troją.

3

Kai per Trojos karą žuvo artimiausi Achilo bičiuliai, jis liepsnojo baisiu pykčiu trojėnams ir nusprendė žiauriai atkeršyti. Tartum įniršęs liūtas kovojo Achilas, vieną po kito guldydamas Trojos didvyrius. Trojėnai leidosi bėgti, skubėdami pasislėpti už Trojos sienų.

Būtų įsiveržęs Achilas į šventąją Troją ir sugriovęs ją, jei nebūtų jo sulaikęs dievas Apolonas. Rūsčiai suriko jis Achilui, bet šis nepakluso. Achilas niršo ant dievo, kad daug kartų gelbėjo nuo jo Hektorą ir trojėnus, net grasino perversiąs jį ietimi. Nenumaldomoji lemtis aptemdė Achilui protą, ir jis buvo pasiruošęs pulti net dievą. Įtūžo Apolonas ir pamiršo kadaise per Pelėjo ir Tetidės vestuves duotą pažadą sergėti Achilą. Apsigobęs tiršta migla, niekieno nematomas, jis nukreipė Pario strėlę Achilui į kulną, vienintelę garsiojo didvyrio sužeidžiamą vietą. Mirtina buvo Achilo žaizda. Pajuto Achilas artėjančią mirtį. Jis ištraukė iš žaizdos strėlę ir sukniubo ant žemės, liūdnai priekaištaudamas dievui Apolonui už tai, kad šis jį pražudė. Achilas žinojo, kad joks mirtingasis be dievo pagalbos negalėjo jo užmušti. Dar kartą sukaupęs jėgas, grėsmingas tartum mirštantis liūtas pakilo Achilas nuo žemės ir paguldė daug trojėnų. Bet jau šąla jo kūnas, mirtis jau čia pat. Achilas susverdėjo ir atsirėmė į ietį, rūsčiai surikęs trojėnams:

– Vargas jums, žūsite jūs! Ir po mirties aš keršysiu jums!

Išgirdę šį riksmą trojėnai leidosi bėgti. Bet Achilas vis labiau ir labiau silpo. Neteko jis paskutinių jėgų ir griuvo ant žemės. Sužvango jo aukso šarvai, ir sudrebėjo žemė. Mirė Achilas.

1

Odisėjo laivas toliau keliauja jūra, kai staiga laivyną apsupa viską slepianti migla. Vakaras, laivas pats plaukia priekin, jūrininkai nesusigaudo, kas atsitiko. Pamažu jie pasiekia vieną mažą salelę, kurios prieš tai nepastebėjo ir kurioje nieko negali įžiūrėti. Į nematomą salą laivą atplukdo pati jūra, o gal dievai, ir jis paskęsta visiškoje tamsoje. Čia nematyti net mėnulio. Nieko nematyti. Jūrininkai nesupranta, kas dedasi. Po užmaršties salos priešais juos prasiveria tamsi nakties skraistė. Šioj vietoj jų laukia nauji nutikimai. Jie išlipa iš laivų. Mažutėje saloje stūkso aukštyn kylanti kalva, kur gyvena baisūs milžinai su viena akimi kaktos vidury – kiklopai.

Pastatęs laivą įlankėlės užuovėjoje, Odisėjas su dvylika vyrų užlipa kalvos viršūnėn ir pamato olą. Joje tikisi rasti maisto. Įžengę į šią erdvią, gilią olą, jie pamato indus su sūriu ir kitokiu gyvūninės kilmės maistu. Čia neauginami grūdai, tik spaudžiami gyvulių bandų pieno sūriai, gal dar auginama šiek tiek laukinių vynuogių žemumoje. Žinoma, Odisėjo bendražygiai nugvelbia šiek tiek sūrio ir jau ketina nešdintis iš šios milžiniškos nepažįstamos olos. Odisėjui jie sako: „Eime iš čia!“ Šis nenori eiti. Nori pasilikti ir pamatyti. Jis turįs sužinoti, kas čia gyvena. Odisėjas – toks žmogus, kuriam svarbu ne tik prisiminti, bet ir pamatyti, suprasti, patirti viską, ką pasaulis – net ir pabaisų, į kurį jis patenka, – gali jam duoti. Odisėją smalsumas nuolat stumia anapus gyvenimo, kiekvienąsyk jis rizikuoja savo kailiu. Per jo smalsumą žus ne vienas bendražygis. Netrukus su savo ožkomis, avimis ir avinais į olą įžengia pats kiklopas.

2

Kiklopas – neįtikimo dydžio milžinas. Jis ne iš karto pastebi šiuos mažučius, tarsi blusos olos kampučiuose išsislapsčiusius ir iš baimės drebančius žmogučius. Kai jis staiga pamato juos, priekyje stovinčio Odisėjo klausia:

– Kas tu?

Odisėjas, žinoma, viską jam papasakoja. Jis sako (pirmą kartą meluoja):

– Aš praradau laivą, – nors laivas jo laukia. – Mano laivas sudužo, taigi mano likimas visiškai priklauso nuo tavęs. Ką tik su saviškiais maloniai pasinaudojau tavo svetingumu, mes visi esame graikai, kartu su Agamemnonu drąsiai kovėmės Trojos pakrantėje, užėmėm miestą, o dabar, nelaimingieji, atsidūrėm čia, nes mūsų laivas sudužo.

Kiklopas taria:

– Taip, taip, labai gerai, man nusišvilpt į visa tai.

Jis sugriebia du Odisėjo bendražygius už kojų, trinkteli į smailią uolą, praskelia galvas ir gyvus praryja. Kiti jūrininkai sustingsta iš baimės, o Odisėjas išsigandęs svarsto, ar dar galima kaip nors išsisukti. Jokios vilties išeiti iš olos nėra – savo urvo skylę kiklopas nakčiai užritina akmeniu, kurio joks graikas, net drūčiausių vyrų būrys, nepajėgtų išjudinti. Kitą dieną viskas kartojasi: kiklopas praryja kitus keturis vyrus – du ryte ir du vakare. Taip jis sudoroja šešis vyrus, pusę įgulos. Kiklopas džiaugiasi. Odisėjas bando įsiteikti saldžiais it medus žodžiais ir sukurti draugišką aplinką. Jis sako:

– Turiu tau dovaną, kuri, esu tikras, suteiks nemaža pasitenkinimo.

3

Kiklopas pasisako esąs vardu Polifemas. Šis vyras be perstojo šneka, visi jį jau pažįsta. Dabar jis klausia Odisėjo vardo. Odisėjas pasako, kad jo vardas yra Niekas. Jis taria:

– Draugai ir tėvai mane vadina Nieku.

– Nieke, – sušunka kiklopas, – kadangi tu esi Niekas, aš tau taip pat turiu dovaną. Prarysiu tave paskutinį.

Tada Odisėjas įteikia savo dovaną – šlakelį vyno, dievų nektaro, kurį jam patikėjo Maronas. Kiklopas gurkšteli, pagiria gėrimą, atsitiesia. Pasisotinęs sūriu, dviem jūrininkais ir, apgirtęs nuo vyno, jis užsnūsta.

4

Per tą laiką Odisėjas iki raudonumo ugnyje įkaitina nusmailintą alyvmedžio kuolą. Visi likę gyvi jūrininkai padeda dirbti dailidės darbus, paskui degantį kuolą įbeda kiklopui į akį ir šis riaumodamas pabunda. Jo vienintelė akis apanka. Jis taip pat atsiduria tamsoje, naktyje. Tada, suprantama, jis ima šauktis pagalbos ir iš visų apylinkių subėga kiklopai. Nors visi jie gyvena atskirai, kiekvienas pats sau yra šeimininkas, taigi nepripažindami nei dievų, nei šeimininkų anapus savo namų, vis dėlto atsiliepia į pagalbos šauksmą ir iš lauko pusės, nes urvas užritintas akmeniu, sušunka:

– Polifemai, Polifemai, kas tau?

– Ak, tai siaubinga, mane žudo!

– Bet kas gi?

– Niekas!

– Jeigu niekas tau nieko nedaro, ko taip rėki?

Ir jie išsinešdina.

5

Taigi Odisėjas gudriai pasislepia, prisidengdamas juokingu vardu, ir išsigelbėja. Dar ne visai, nes reikia išeiti iš akmeniu užritinto urvo. Jis susigaudo, kad iš čia galima išeiti tik vienaip – visus šešis gyvus likusius graikus karklo vytelėmis pririšus po avinų pilvais. Pats Odisėjas įsikimba į tankią kiklopo mėgstamiausio avino kilpą. Kiklopas prieina prie urvo angos ir nuritina akmenį. Norėdamas įsitikinti, jog, bandydamas pasprukti, nė vienas graikas nepasinaudojo jo augintiniu, jis rankomis tikrina kiekvieno avino vilną ir čiupinėja nugarą. Kiklopas nepastebi, kad graikai pasislėpę papilvėse. Išleisdamas su Odisėju aviną, vienintelį savo klausytoją, kiklopas sako:

– Pažiūrėk, ką iš manęs padarė tas siaubingas storžievis Niekas, jis dar sumokės už tai.

Avinas prisiartina prie angos ir išeina. Odisėjas kartu.

Manydamas, kad graikai tebėra urve, kiklopas vėl užritina akmenį. O tie jau lauke: kiek įkabindami leidžiasi siaurais uolų tarpekliais iki įlankėlės, kur stovi jų laivas. Jie įšoka, pakelia inkarus ir iriasi tolyn nuo pakrantės. Jie pastebi aukštai, pačioje uolos viršūnėje prie urvo stovintį kiklopą, kuris aklai mėto akmenis jų pusėn. Tada Odisėjas neatsispiria pagundai tuščiai pasigirti. Jis sušunka:

6

– Kiklopai, jei tavęs klaus, kas tau išdūrė akį, pasakyk, kad tai Odisėjas, Laerto sūnus, Odisėjas iš Itakės, miesto užgrobėjas, Trojos nugalėtojas, Odisėjas apsukrusis.

7

Neperšokęs per griovį – nesakyk „op“. Juk kiklopas – didžiojo ne tik visų vandenų, bet ir požemių dievo Poseidono, kuris sukelia žemės drebėjimus ir audras, sūnus. Kiklopas iškilmingu prakeiksmu, turinčiu galią tik nurodžius vardą būtybės, kuriai jis skirtas, prakeikia Odisėją. Jeigu jis būtų pasakęs „Niekas“, prakeiksmas gal ir neturėtų galios, bet savo tėvui Poseidonui kiklopas pasako Odisėjo vardą ir paprašo keršto – kad Odisėjas negalėtų grįžti į Itakės kraštą, kol neiškęs begalės kančių, kol nežus visi jo bendražygiai, kol jo laivas neapvirs ir kol jis neliks vienas, nepasiklys, nepatirs laivo sudužimo. Jeigu vis dėlto Odisėjas kada nors išsigelbėtų, tegu namo grįžta kaip svetimšalis, o ne kaip laukiamas jūrininkas savo laivu.

Poseidonas išgirsta savo sūnaus prakeiksmą. Nuo šiol Odisėjas per visą kelionę, nesvarbu, kokiam tolimiausiam tamsos ir mirties krašte atsidurtų, kokius baisiausius išbandymus patirtų, priklausys tik nuo jo valios. Poseidonas keršys už blogį, padarytą jo sūnui kiklopui, o Atėnė, didžioji Odisėjo globėja, įsiterps daug vėliau, beveik pasiekus namus, visų Odisėjo klajonių pabaigoje. Kodėl? Todėl, kad Odisėjas baudžiamas lygiai taip, kaip nuskriaudė Polifemą – Polifemą jis apakino, išdūrė jam akį, taigi ir pats Odisėjas turi būti vedamas nakties, tamsos ir niūrumo keliu.