Literatūros pradžia – iš amžių glūdumos mus pasiekią senieji pasakojimai apie pasaulio sukūrimą, tą pasaulį valdžiusias dievybes, žmogaus atsiradimą, jo gyvenimą, nuolat jaučiant dievų ir grėsmingos gamtos galias. Vėliau šie pasakojimai buvo užrašyti, jais buvo grindžiama praeities literatūra. Tačiau jie svarbūs ir šiandien.
Senieji pasakojimai stebina vaizduotės galia, nuolatiniais nuožmiais ir dievų, ir žmonių susidūrimais. Kova už išlikimą, baimės ir netikrumo jausmas lydėjo anų laikų žmogų. Šiandien sunku įsivaizduoti gyvenimą nesant visai tikram, kas prieš tave stovi – žmogus ar juo apsimetusi dievybė, žinant, kad tavo likimas yra nulemtas, o jam pasipriešinti labai sudėtinga. Tų laikų žmonių baimes, neretai lankantį siaubą išreiškia ir senuosiuose pasakojimuose pasirodantys monstrai, baidyklės. Įvairiausių pavidalų baisybės gyvena požemių karalystėse, o susitikimas su jomis žmogui nieko gero nežada. Klystume sakydami, kad mūsų dienų knygose, kino filmuose ar net kompiuteriniuose žaidimuose vaizduojamos ir veikiančios baidyklės yra šiandien sugalvotos. Dauguma jų atėjusios iš senųjų pasakojimų.
Bet iš senųjų – tarp jų ir senųjų graikų – pasakojimų ateina ne tik siaubą keliantys padarai. Iš tų pasakojimų mokomės suprasti, kas yra narsumas, drąsa, pasiaukojimas, ką reiškia ištikimybė, draugystė, nesavanaudiškumas. Piktosioms pasaulio jėgoms pasipriešina herojai. Senuosiuose pasakojimuose kalbama apie teisybę, žmonių gyvenimo tvarką ir jos saugojimą, žmonių susitarimus, kurie pamažu virsta įstatymais.
Tad, domėdamiesi praeities žmonių pasakojimais, mėginame suvokti ne tik tai, kaip jie gyveno, bet ir tai, kaip jų pasakojimų išmintis skleidžiasi mūsų pačių gyvenime. Juk ir šiandien garbingus žmogaus poelgius lyginame su praeities herojų žygiais, laisvės, pergalės statulą vaizduojame su sparnais, kaip ir antikinėje skulptūroje. Senovės graikų pasakojimai apie dievybes tampa pavyzdžiu, kaip kalbėti ir apie lietuviškąjį dievų pasaulį.
