Lietuvių kalba – nacionalinė ir valstybinė

Net skirtingus žmones gali suvienyti bendra kalba. Anot lietuvių filosofo Arūno Sverdiolo, kalba kuria savitarpio supratimą ir netgi bendrą pasaulį. Pasaulio nėra be kalbos, o kalbos – be pasaulio. Tame žmogaus pasaulyje ima kurtis tradicijos, kurioms ypač svarbi bendra kalba. Susiformavus tradicijoms, bendrai kalbai imama kalbėti apie tokios bendruomenės vertybių sistemą. Jų pagrindu, pasak senovės graikų filosofo Aristotelio (Aristotelēs, 384–322 pr. Kr.), kuriami pagrindiniai žmonių bendro buvimo pavidalai – šeima, valstybė ir kita.

Manoma, kad XVI a. lietuvių tauta įžengė į istoriją kaip savitos kilmės, papročių, kalbos, savitos istorinės raidos etninė bendrija. Kaip savo knygoje „Asmuo, tauta, valstybė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinėje literatūroje: renesansas ir barokas“ teigia literatūros istorikas Darius Kuolys, remiantis pirminiais šaltiniais, dar 1420 m. didysis kunigaikštis Vytautas laiške Šventosios Romos imperijos imperatoriui Zigmantui I nurodė, kad dabar yra ir visada buvo viena ir ta pati Lietuvos žemė, nes yra viena kalba bei tie patys gyventojai. Šiame amžiuje kalba iškilo kaip svarbiausias tautos ir valstybės ramstis.

Ryškiausia to meto asmenybė, išaukštinusi lietuvių kalbą, buvo Mikalojus Daukša (tarp 1527 ir 1538–1615). M. Daukšos lenkiškai parašyta „Prakalba į malonųjį skaitytoją“, skirta jo paties išverstam lenkų jėzuito Jakubo Vujeko (Jakub Wujek) pamokslų rinkiniui „Mažoji postilė“ (Postylla mniejsza), ne kartą buvo atspirties taškas vėlesnių amžių šviesuomenei, neprarado aktualumo ir šiandien – iki šiol ji laikoma nepralenkto grožio himnu lietuvių kalbai, gimtosios kalbos meilės pradžiamoksliu kiekvienai lietuvių kartai.

Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją – užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę.

Mikalojus Daukša

Istorikas Motiejus Strijkovskis (Maciej Stryjkowski, 1547–1593) lietuvišką kilmę taip pat siejo su tautine Lietuvos didikų priederme sugrįžti į gimtosios kalbos namus.

Europoje XIX a. laikomas tautinių valstybių, besiremiančių praeities idealais, gimtosios žemės samprata ir kalba, kūrimosi amžiumi. Lietuvą pasiekė didžiosios Prancūzijos revoliucijos (1789–1799 m.) idėjos apie naują tautos sąvoką, kurioje ypač svarbi kalba. Buvo teigiama, kad galima ištobulinti ir labiausiai apleistą ar net nežinomą kalbą. Kaip rašė Mažosios Lietuvos kultūros ir visuomenės veikėjas, rašytojas Vydūnas (tikr. Vilhelmas Storostas, 1868–1953), kalba esanti svarbiausia kiekvienos tautos žmonių dvasingumo išraiška. Kalbą ir reikėtų vadinti tautos vėliava, ji atspindinti tautos kraują ir jos jausmų, minčių bei norų gyvenimą. Ji gimstančius žmones telkianti nuolatos į savo gyvatą (gyvybę). Negalima numanyti kitos tautos savybių, nepažįstant jos kalbos. Ir niekuo kitu tauta neapreikš savo širdies, sielos ir dvasios taip, kaip savo kalba.

Dienraščio „Lietuva“ iškarpa, 1919 m.

Lietuvių kalba, ištvėrusi lenkinimą, rusinimą, lietuviško rašto draudimą, daugybės XIX a. žymių asmenybių dėka tapo tautinės valstybės, kurios idėja buvo įgyvendinta 1918-aisiais, pagrindine kalba. 1922 m. rugpjūčio 1 d. Steigiamojo Seimo priimtoje pirmojoje Lietuvos Valstybės Konstitucijoje pirmą kartą istorijoje lietuvių kalba buvo paskelbta valstybine „Valstybės kalba – lietuvių kalba“ (6 straipsnis). Ši nuostata pakartota 1928 ir 1938 m. Lietuvos Konstitucijose.

Sovietų okupacijos laikotarpiu valstybinės kalbos samprata panaikinta, buvo vykdoma planinga rusinimo politika. Sovietų valdžia stengėsi lietuvių kalbą išstumti iš oficialaus valstybės gyvenimo, įstaigose, įmonėse, mokyklose įtvirtinti rusų kalbą ir dvikalbystę. Tik 1988 m. lapkričio 18 d. Sąjūdžio ir visuomenės spaudžiama Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos Aukščiausioji Taryba pripažino lietuvių kalbą valstybine. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1990 m. Laikinasis Pagrindinis Įstatymas ir 1992 m. priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija teisiškai įtvirtino šį lietuvių kalbos statusą: „Valstybinė kalba – lietuvių kalba“ (14 straipsnis).

1.1. Pasirinkite vieną iš siūlomų temų ir parenkite trumpą pristatymą.

• Ar Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila mokėjo lietuviškai?
• Kas sukūrė mūsų vartojamą abėcėlę – Vincas Kudirka ar Jonas Jablonskis?
• Ką prezidentas Antanas Smetona sakė apie lietuvių kalbą ir kaip ją vertino?
• Ar lietuvių kalba yra seniausia kalba pasaulyje?

1.2. Lenkinimas, rusinimas, lietuviško rašto draudimas, galiausiai okupacijos darė žalą lietuvių kalbai. Visi drauge padiskutuokite, ar šiuo metu lietuvių kalbai kyla kokių nors grėsmių. Nuomonę pagrįskite.

1.3. Pasvarstykite, ar imigrantai ir karo pabėgėliai, apsigyvenę Lietuvoje, turėtų mokytis mūsų valstybinės kalbos.

1.4. Naudodamiesi įvairiais žinių šaltiniais išsiaiškinkite, kada pradėtos rengti Lietuvių kalbos dienos, kojomis siekiama ir kas gali jose dalyvauti. Surinktą medžiagą pristatykite bendraklasiams.